43 dienas nelaisvėje praleidęs Ukrainos kapelionas: „viskas skirta pažeminti ir palaužti“
Du Evangelikų Bažnyčios kapelionai Aleksandras Čokovas ir Leonidas Bolgorovas, Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios kapelionas Vasilijus Virozubas ir vienas civilis medikas buvo paimti į nelaisvę vasario 26 dieną prie garsiosios Gyvačių salos Juodojoje jūroje.
Pasak A. Čokovo, jo ir V. Virozubo buvo paprašyta prisidėti prie civilinio gelbėjimo laivo „Safyras“ įgulos, kuris buvo pasiųstas į Gyvačių salą surinkti ten žuvusių karių kūnų – tuomet dar buvo nežinoma, kad jie paimti į nelaisvę. Laivo misija buvo surinkti jų kūnus, kad jie būtų gražinti artimiesiems. A. Čokovo prašymu prie įgulos prisidėjo kapelionas A. Bolgorovas ir pažįstamas medikas. Įgulai buvo pranešta, kad su rusais užmegztas kontaktas ir kad jiems bus leista išsilaipinti.
Bet įvykiai pasisuko kita linkme – prie Gyvačių salos įlipo rusų kareiviai, patikrino dokumentus, įsisodino tris kapelionus ir gydytoją, nugabeno į Sevastopolį ir uždarė visus kartu į dvokų karinės areštinės kambarėlį su geležinėmis lovomis, grotuotu langu, skyle grindyse vietoj tualeto. Po penkių parų leido 5 minutėms išeiti į lauką. Po 12 parų – išgabeno į belaisvių stovyklą Rusijos teritorijoje, netoli Belgorodo ir netoli Ukrainos sienos: buvo galima girdėti karo gausmą.
Pasak kapeliono, tardymai prasidėjo pirmomis dienomis. Tardytojai atsisakė patikėti, kad jie yra dvasininkai ir reikalavo prisipažinti, ką iš tiesų darė laive, ar jie yra šnipai. Joks nuoširdus atsakymas negalėjo jų įtikinti.
Belaisvių stovykloje, kurioje buvo kalinama apie 200 ukrainiečių, situacija nebuvo geresnė. Tą naktį, kai jų grupė buvo atgabenta sunkvežimiu, buvo siaubingai šalta – 22 laipsniai žemiau nulio, o rūbai – lengvi. Tik atvežus visi buvo išlaipinti ir dviem valandoms parklupdyti ant žemės. Pritemus sąmonei, pasakoja A. Čokovas, jis pamėgino stotis ir iš karto gavo smūgį ginklo buože. Vis dėlto vėliau paklausus, kodėl jie, kunigai, yra mušami, buvo nuvestas į krosnele šildomą palapinę, kurioje kaliniai buvo registruojami, imami jų pirštų antspaudai, kiekvienam įteikiamas numeris.
„Tapau 27 numeriu. Jaučiausi lyg gulage“, – prisimena kapelionas evangelikas. Vėliau belaisviai grupėmis po 20–25 žmones uždaryti palapinėse. Išeiti buvo galima tik žemyn nuleistomis galvomis, po tris ar keturis į tualetą ir malkų susipjauti. Po 5 ar 6 parų belaisviai buvo nugabenti į kitą gyvenvietę Belgorado rajone ikiteisminiams tardymams.
„Viskas buvo skirta pažeminti, palaužti valiai ir bauginti“, – pasakojo kapelionas. Visi buvo aprengti kalinių rūbais ir nuskusti. Ne kartą iškratomi, išrengti visiškai nuogai ir fotografuojami ar filmuojami. Gąsdinami specialiai dresuotais koviniais šunimis. Kartais naudoti itin agresyvūs tardymo metodai – tardo trise, vienu metu, šaukdami, grasindami. Buvo imamas kraujas, atliekami DNR tyrimai. Maisto ir vandens kokybė – košmariška, kalinimo metu jis neteko apie 15 kilogramų. Tardymo izoliatoriuje du kartus buvo sumuštas – kartą su lazda, kartą keliu į stuburą, kurį skauda iki šiol. Sumuštas buvo ir 64 metų amžiaus kapelionas L. Bolgorovas. Kodėl? Nes ukrainiečiai. Dėl pastarojo ir draugo gydytojo likimo, pridūrė kapelionas A. Čokovas, jis jautėsi itin kaltas, bet jie atleido, tarę, kad jis jų juk neapgavo, neišdavė.
Stulbino, pasak kapeliono, kalintojų suzombėjimas ir monstriškas propagandinis melas. Per radiją nuo ryto iki vakaro buvo transliuojama, kad patys ukrainiečiai žudo civilius, neišleidžia jų iš miestų, bombarduoja civilių namus, o paimtiems į nelaisvę rusų kariams, atėjusiems ginti engiamų žmonių, nupjauna pirštus, genitalijas, išlupa akis. „Mes su jumis elgiamės normaliai, o jūs iš mūsų tyčiojatės“, – sakė kaliniams sargybiniai. Vienas tardytojas pareiškė kapelionui, kad negali jų paleisti dėl jų saugumo: esą ukrainiečiai juos nugalabys ir apkaltins rusus. Kitas reikalavo pripažinti, kad Krymas pats referendumu prisijungė prie Rusijos, o ši nieko neužėmė. Pasak kapeliono A. Čokovo, jis spontaniškai atkirto, kad netiki referendumu, atliktu ginkluotų asmenų, kad Ukraina turi teisę egzistuoti. Nors dabar kiek juokinga, bet tą akimirką pasirodė, kad už tai gali būti įkalintas visam gyvenimui – „Dieve, gelbėk mane“, meldė jis. Meldėsi ir kartu su kitais kapelionais – už Ukrainą, už tai, kad visi belaisviai grįžtų namo. Iš pradžių jie buvo tildomi, bet vėliau, po įvairių prašymų, iš kalėjimo bibliotekos gavo Šventojo Rašto knygą. Karo belaisvių stovykloje nuolatos vyko judėjimas: kažką išveža, kažką atveža. Buvo įkalinti net trys Raudonojo kryžiaus darbuotojai ar moteris, kuri išėjo į gatvę ieškoti šuns ir susidūrė su rusų kareiviais.
Po 43 dienų nelaisvės kapelionai A. Čokovas ir L. Bolgorovas, jų draugas medikas buvo iškeisti į rusų belaisvius. Paskutinę akimirką iš sąrašo išbrauktas ortodoksų kapelionas V. Virozubas iškeistas vėliau, su kita grupe. (RK / Vatican News)
