Arkivysk. S. Ševčukas. Karo metu gerumas gali būti vertingesnis už duoną

Pastarosios kelios dienos buvo itin sunkios, vėl žuvo žmonės, civiliai ir kariai, ypač ten, kur sutelktos didžiausios karinės pajėgos – Luhansko ir Donecko srityse. Savaitgalį Rusijos kariuomenė, pažymėjo didysis arkivyskupas, surengė kone didžiausią raketinę ataką, smogdama ir toliau nuo fronto linijos esantiems miestams. Juodi dūmai kilo Kyjive, Charkive, Sumuose ir kitur. Daug raketų paleista iš Baltarusijos teritorijos. Arkivyskupas dar kartą prašė pasaulio valstybių bendruomenės sustabdyti kraujo ištroškusios užpuolikės Rusijos žudikišką ranką. Birželio 27 d. žinioje S. Ševčukas priminė tądien minėtą naujųjų kankinių – komunizmo kankinių – dieną.

*

„Šiandien, kai mūsų tėvynę užliejo žmogiškojo piktumo ir mirties jūra, norėčiau kartu su jumis pamąstyti apie Šventosios Dvasios vaisių, kuris kontrastuoja su tuo, ką galbūt kasdien patiriame. Šis Šventosios Dvasios vaisius žmoguje yra gerumas“, – šeštadienio, 122 karo dienos, žinioje sakė didysis arkivyskupas. Pasak jo, gerumas yra tai, kas kalba apie patį Dievą, kuris yra geras, geras žmogui. Viskas, ką kuria Dievas, yra gera, dėl savuoju gerumu jis gelbsti žmogų nuo nuodėmės ir mirties. Gerumas, kaip Šventosios Dvasios vaisius, yra tobuliausias Kūrėjo, Dievo ir Gelbėtojo atspindys žmogaus gyvenime, kūrinijos gyvenime. Viešpats Dievas savo gerumu žmones, kuriuos pašaukė iš nebūties į būtį, moko atrasti savo vidinį gerumą, kurį jis įdiegė kiekvienam žmogui, kad atitinkamai gyventų bei elgtųsi. Žmogus pašauktas būti Dievo gerumo ikona šiame pasaulyje.

 „Karo metu žmogaus gerumas yra vertingesnis už duoną ir sviestą, už drabužius ir šilumą, nes ten, kur žmogus išsaugo šį Dievo duotą vidinį gerumą ir sugeba jį parodyti savo veiksmais, viskas pradeda atgimti, viskas pradeda sveikti“, – citavo S. Ševčukas savo garsų pirmtaką metropolitą Andrejų Šeptickį ir padėkojo visiems, kurie liudija ir perduoda Dievo gerumą, ypač savanoriams, socialiniams darbuotojams ir visiems, kurie padeda kitam, neklausdami, iš kur jis, kokią bažnyčią lankė ir kokia jo kalba. „Noriu padėkoti visiems, kurie turi drąsos būti geri šiame blogame pasaulyje, kupiname neapykantos, žmogžudysčių ir vieno žmogaus paniekos kitam žmogui.“

*

„Tokiomis sunkiomis ir dramatiškomis aplinkybėmis šiandien noriu pakviesti jus apmąstyti dar vieną Šventosios Dvasios veikimo žmoguje vaisių. Dvasios vaisių, kuris mums šiandien yra vilties spindulys. Šis Šventosios Dvasios veikimo vaisius vadinamas gailestingumu“, – birželio 26 ir 123 karo dienos vaizdo žinioje sakė didysis arkivyskupas S. Ševčukas. Pasak jo, tikime į Dievą, kuris pirmas mus pamilo ir kuris yra mums gailestingas, kai mato mūsų silpnumą ir nuodėmę.

Ankstesnės dienos žinioje pabrėžta, kad žmogus yra geras, o šioje – kad jis sugeba elgtis gerai, daryti gera,  panašiai kaip ir jo Kūrėjas. Gailestingumas yra pagal Dievo panašumą sukurto gero žmogaus bruožas. Tačiau šis gailestingumas yra kai kas daugiau, nei asmeninė emocija ar įsijautimas į kito žmogaus vargą. Šis gailestingumas yra žmogaus sugebėjimas dauginti ir skleisti Dievo sukurtą gėrį. Nes juk ir blogis pasaulyje taip pat kyla iš blogos žmogaus valios ir yra ne kas kita, kaip gėrio nebuvimas. „Ten, kur jūs ir aš nedarome gera, ten paliekame vietos blogiui. Lygiai taip, kaip kad išjungus kambaryje šviesą įsivyrauja didelė tamsa“, – pridūrė ukrainietis ganytojas.

Todėl, tęsė jis, šiandien norint iš tiesų pasipriešinti blogiui ir jį nugalėti, turime aktyviai, kasdien ir asmeniškai dauginti gėrį. Daryti gera, daryti tuos gailestingumo darbus, kurie suduoda stipriausią smūgį velniui ir jo tarnams. Tokie darbai virs mūsų paveldu, kuris išliks ir amžinybėje.  „Sustabdykime karą, darykime gera!“ Kur bebūtume, pagal savo galimybes.

*

124 karo dienos žinioje Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčios vyriausiasis ganytojas kalbėjo apie tikėjimą. Kai kalbama apie tikėjimą kaip Šventosios Dvasios vaisių ir dorybę, galvoje turimi šiek tiek skirtingi dalykai. Tikėjimas kaip dorybė yra krikščioniško gyvenimo pradžia, nes, norint bendrauti su Dievu, atverti savo širdį, pradėti eiti kartu su juo šio žemiško pasaulio keliais, reikia į jį tikėti.

Tuo tarpu tikėjimas kaip Šventosios Dvasios vaisius kalba apie dvasinę brandą, su Šventosios Dvasios pagalba tapimą dieviškojo pažinimo dalininkais. Apie tai iškalbingai rašo apaštalas Paulius: „Dievas mums tai apreiškė per Dvasią, nes Dvasia visa pažįsta, net Dievo gelmes. Kas iš žmonių pažįsta žmogaus mintis, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip ir Dievo minčių nežino niekas, tik Dievo Dvasia. O mes gavome ne pasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią Dvasią, kad pažintume mums suteiktas Dievo dovanas“ (1 Kor 2, 10–12).

Šventosios Dvasios padedamas tikintysis sugeba matyti pasaulį ir kitus žmones Dievo akimis, žvelgti į save, į savo artimuosius tokiomis akimis, iš tokios aukštos perspektyvos, iš kokios mus mato mūsų Dievas, Viešpats, Kūrėjas ir Gelbėtojas. Tai ypatinga dovana, kuri kartais Bažnyčioje pasireiškia kaip įžvalgumo dovana, pridūrė arkivyskupas, pasak kurio, kartais dvasios tėvai žino, ką žmogus pasakys dar prieš šiam atveriant burną.

Didysis arkivyskupas meldė tikėjimo ir įžvalgumo dovanos tikintiesiems šiandien, prašė sugebėjimo pažvelgti į beviltiškiausias situacijas Dievo akimis. Ši dovana spindėjo naujuosiuose Ukrainos Bažnyčios kankiniuose, ištremtuose į Sibirą, Kazachstaną, į nuošaliausias vietas, bet galėjusiuose matyti vilties spindulį ir ateitį.

„Šiandien prašome Viešpatį Dievą tokios dovanos – pamatyti Ukrainą po karo ir jau šiandien ją pradėti statyti mūsų sąžinėse ir širdyse“, – meldė didysis arkivyskupas S. Ševčukas. (RK / Vatican News)