Mykolajivo srityje išminuotojai užtikrina žemdirbių saugumą Mykolajivo srityje išminuotojai užtikrina žemdirbių saugumą 

S. Ševčukas: sąžinės patikra leidžia tapti strategu, žinančiu savo stipriąsias ir silpnąsias puses

149-osios ir 150-osios karo dienų Ukrainoje vaizdo žiniose didysis arkivyskupas Sviatoslavas Ševčukas dėkojo Dievui ir kariuomenei už tai, kad kraštas laikosi prieš Rusijos agresiją, vardijo vietas, kurios šiuo metu moka didžiausią karo kainą, tęsė apmąstymą, kaip karo metu kovoti dvasinę kovą su blogiu, ir kalbėjo apie sąžinės ištyrimo bei padėkos maldas.

149-osios dienos vaizdo žinioje ukrainietis ganytojas pažymėjo, kad sunkiausi mūšiai virė prie Slovjansko, Krematorsko, Bahmuto, išskyrė Charkivo bombardavimą: buvo tyčia smogta į šio didelio miesto civilių kvartalus. S. Ševčukas paminėjo turimus oficialius duomenis apie 358 vaikų žūtį, o sužeistų mažųjų skaičius yra bent tris kartus didesnis. Niekas nežino realių skaičių. „Itin skaudu, kai dėl šio nepateisinamo karo žūsta nekaltieji, beginkliai, silpnieji, vaikai“, – sakė S. Ševčukas.

Didysis arkivyskupas tęsė asmeninės maldos apmąstymą. Malda, priminė jis ankstesnių dienų meditacijas, yra tarsi sielos kvėpavimas. Žinome, kad, kai turime pakelti didesnį fizinį krūvį, mūsų kvėpavimas padažnėja. Susidūrus su karo tragedija mūsų dvasiniam gyvenimui taip pat reikia dažnesnio maldos kvėpavimo.  

Kad krikščioniškas maldos gyvenimas būtų visavertis, negalime pamiršti tos maldos, kuri vadinama sąžinės ištyrimu, be kurio iš tiesų savęs nepažįstame. Krikščioniškos askezės išmintis pataria kiekvienos dienos pabaigoje stoti Dievo akivaizdon ir apžvelgti, kaip tą dieną nugyvenome. Tai tam tikra kelionė į savo širdies gelmes. Šv. Augustinas žmogaus vidinį pasaulį ir dvasinį gyvenimą yra prilyginęs požeminiam labirintui, į kurį kasdien turime nusileisti, kelią pasišviesdami Šventosios Dvasios ir Dievo žodžio šviesa. Galima pridurti, labirinto gelmę matome būtent tiek, kiek nušviečia dieviškosios Tiesos šviesa.

Sąžinės ištyrimas yra kelionė po savo vidinį pasaulį, kuri padeda iškelti į šviesą, prieš save ir prieš Dievą, giliausius savo siekius, mintis ir širdies jausmus. Sąžinės patikrą taip pat galima palyginti su dviem atverstos knygos puslapiais. Viename surašyta tai, ką gero padarėme, ką gero gavome iš artimo ir Dievo. Tai svarbu, nes neretai šį puslapį praleidžiame ir matome tik antrąjį, kuriame surašytos mūsų nesėkmės, nuodėmės ar blogi dalykai.

Prašykime sąžinės ištyrimo maldoje Dievo atleidimo už nuodėmes ir dėkokime už gautas malones, už kiekvieną nugyventą dieną, patarė S. Ševčukas. 

„Sąžinės ištyrimo malda yra nepaprastai naudinga ir svarbi, nes, kaip strategas, kuris rengdamasis mūšiui turi žinoti savo stipriąsias puses ir silpnąsias vietas, kad teisingai įvertintų savo galimybes, taip ir kiekvienas krikščionis, norėdamas eiti pirmyn dvasiniame gyvenime, turi žinoti savo stipriąsias ir silpnąsias puses, už viską dėkoti Dievui, nedelsdamas prašyti atleidimo už savo nuodėmes“, – apibendrino didysis arkivyskupas S. Ševčukas.

150-osios dienos mąstyme jis kalbėjo apie prašymo ir padėkos maldą. Dažnai kyla klausimas: už ką turime melstis? S. Ševčukas priminė, kad krikščioniška malda nesiekiama manipuliuoti Dievu ir versti jį daryti tai, ko norime, palenkti jį savo valiai, kaip kad daro kai kurios okultinės, užkeikimų formules naudojančios praktikos. Reikia vengti vartotojiškos tikėjimo ir santykio su Dievu perspektyvos. Tad ko turime melsti? Apaštalas Paulius primena, kad mūsų maldos mokytoja yra Šventoji Dvasia, veikianti mūsų širdyje.

Pasak didžiojo arkivyskupo S. Ševčuko, rytų, arba bizantiškoji, dvasingumo tradicija praktikuoja vadinamąjį rankos katekizmą. Pavyzdžiui, šventojo kryžiaus ženklas daromas su tam tikru būdu suglaustais trimis pirštais: tai vieno Dievo trijuose asmenyse bei dieviškosios ir žmogiškosios Jėzaus prigimties viename asmenyje simbolis. 

Panašiai, rytų krikščioniška tradicija ragina pažvelgti į ranką, kai norime suprasti, kaip melstis. Kaip delnas ir penki pirštai gali susigniaužti į galingą kumštį, taip visus gyvenimo sunkumus galime įveikti penkiais maldos būdais: padėka, atgaila, šlovinimu, malda už artimą ir malda už savo poreikius.    

„Asmeninė malda turėtų prasidėti nuo padėkos“, – sakė S. Ševčukas. Pasak jo, tokiu būdu išpažįstame tai, kuo tikime: tikime į dialogo, o ne monologo Dievą. Tikime į Visagalį ir Išganytoją, kuris mums viską dovanoja: kai ką žinome, kai ko ne, kai ką žinome tik mes vieni. Viskas, ką turime, yra iš Dievo, pažymi apaštalas Paulius. Turime dėkoti už kūriniją, už išgelbėjimą, už tai, kad kvėpuojame ir esame gyvi, už tai, kad esame Dievo mylimi, kad ta meilė veikia mumyse ir per mus sklinda, gaivindama mus ir kitus. Turime dėkoti už visus sakramentus, kitas Dievo malones, už galimybę būti Bažnyčios Kūno dalimi: visa tai padeda mums kreiptis į gyvąjį Dievą ir su juo bendrauti. Dėkojant, pasak S. Ševčuko, ateis akimirka, kai suprasime, kad Dievas mums davė daugiau, nei norėjome paprašyti.

„Dėkoti Dievui už gyvybę ir išgelbėjimą karo ir mirties apsuptyje yra tai, kas suteikia mums vilties ir guodžia sunkiomis aplinkybėmis“, – sakė didysis arkivyskupas S. Ševčukas, kviesdamas savo klausytojus padėkoti Švč. Trejybei už tai, kad jie sulaukė naujos dienos, už valstybės dovaną, kuri yra Ukrainos žmonių gyvenimo ir vystymosi sąlyga, už vaikinus ir merginas, kurie fronto linijoje saugo kitų žmonių ramybę.

„Dieve, dėkojame tau, kad esi su mumis! Ačiū, kad nepalikai mūsų, ypač kai mums sunkiausia! Dieve, dėkojame tau, kad mirties ir karo viduryje tu esi gyvenimo ir vilties Dievas!“ – meldė didysis arkivyskupas. (RK / Vatican News) 

 

 

2022 liepos 23, 14:51