XXI eilinis sekmadienis

„Kai namų šeimininkas atsikels ir užrakins duris, stovėdami lauke jūs pradėsite belsti į duris ir prašyti: 'Viešpatie, atidaryk mums!' O jis atsakys: 'Aš nežinau, iš kur jūs'. Tada imsite dėstyti: 'Mes valgėme ir gėrėme tavo akivaizdoje, tu mokei mūsų gatvėse...' O jis jums tars: 'Aš nežinau, iš kur jūs. Eikite šalin nuo manęs, visi piktadariai!' Tai bus verksmo ir dantų griežimo, kai Dievo karalystėje pamatysite Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir visus pranašus, o patys būsite išvaryti laukan. Ir ateis iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų, ir sėsis prie stalo Dievo karalystėje. Ir štai yra paskutinių, kurie bus pirmi, ir pirmų, kurie bus paskutiniai“. (Lk 13, 22-30)

DIEVAS ŠIRDYJE

„Ar maža bus išgelbėtų?“…

Gali būti, kad šį klausimą uždavęs žmogus, išklausęs Jėzaus pamokymų, priėjo išvados, kad į dangaus karalystę pakliūti galės tik išrinktieji, o jų, kaip visiems žinoma, niekur nebūna labai daug. Vis tiktai Jėzus neįvardino išgelbėtųjų skaičiaus, o vien tik pasakė, ko reikia, norint būti išgelbėtiems. Jis kalbėjo apie ankštus vartus, tačiau tikrai ne dėl to, kad, kaip kam galėtų pasirodyti, Dievui patinka nežmoniškos pastangos, vargas ir aukos, sudėtos, siekiant tikslo. Vartai yra ankšti todėl, kad jie yra pritaikyti vaikams. Juk neveltui Išganytojas yra įspėjęs: „Jei nepasidarysite, kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“. Vadinasi, jei vartai yra ankšti, maži turime tapti mes patys. Vaikai ir mažutėliai pro tuo vartus praeina be jokio vargo. Jei mes pasitikime savo nuopelnais, vartai yra labai ankšti, tačiau jei viską atiduodame Viešpaties gerumui, taip, kaip vaikas ilsisi savo tėvo glėbyje, jie tampa nepaprastai platūs.

Jėzaus mokymas šia prasme labai aiškus: privalome tapti maži, ir vartai mums atsivers kuo plačiausiai. Tiesa, tam reikia palikti visą savo bagažą, išsipūtusias pinigines, savo nuopelnus, įsivaizduojamą šaunumą, įtikėjimą savo gerumu ir teisumu.

Į Dievo karalystę vedantys vartai yra ankšti, bet atviri, bent jau dabar, šią akimirką. Visa, ką šiuo metu siūlo Jėzus nėra skirta vien tik amžinojo gyvenimo laimėjimui. Tai ne kas kita, kaip jau dabar prasidėjęs mūsų išganymas. Visa, ką mes galime jau dabar gauti iš Dievo rankos, yra kur kas gražesnis ir žmogiškesnis pasaulis, kuriame gyvena taikos ir santarvės trokštantys, tyraširdžiai, visuomet garbingumo principų besilaikantys žmonės. Pasaulis, kurį mums siūlo Jėzus savo palaiminimuose, gali būti toks.

Iš tiesų, į Dievo karalystę vedantys vartai yra atviri, ir neatsitiktinai Evangelijoje kalbama apie daugybę „žmonių iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų“. Jie nėra geresni už mus ar labiau nusižeminę, ir tikrai jie nepasižymi didesniais nuopelnais už mus. Jie susitiko ir priėmė Dievą tūkstančiais įvairių būdų, nes Dievo meilės neįmanoma užsitarnauti, ją galima tik priimti. Todėl išganymas yra ne kas kita, kaip sugebėjimas priimti Dievą savyje, trokštant, kad augtų mūsų dieviškoji dalis ir taip pasiektume malonės pilnatvę. Labiau jausti Dievą savyje – tai vis labiau suprasti save.

Tie vartai ankšti, tačiau nuostabūs, nes už jų yra šventė, vaišėmis nuklotas stalas, džiaugsmas dėl atvykstančiųjų, spalvos, įvairių tautų žmonės, pasaulis, kuriame galų gale žmonės yra vienas kitam broliai, be jokių pasidalijimų…

Jėzaus palyginime kalbama ir apie uždarytus vartus bei kietą Viešpaties balsą: „Aš nežinau, iš kur jūs. Eikite šalin nuo manęs.“ Šie žodžiai skirti saviesiems, atvykstantiems prie vartų, kaip svetimšaliams. Jie laikėsi įstatymų, lankė bažnyčią… tačiau, išėję iš jos, elgėsi blogiau už bažnyčios nelankančius. Taip gali atsitikti, kai mes būname bažnyčioje, tačiau neįsileidžiame Dievo į savo širdį. Tada mumyse nėra Dievo, kuris įeitų ir perkeistų mūsų širdį: mintis, emocijas, žodžius ir darbus. Norint būti su Dievu, mums reikia išmokti žvelgti į pasaulį Dievo akimis, stengtis jį mylėti taip, kaip myli Dievas. Jo gailestingumas teišmoko mus būti gailestingais, o Jo atvirumas teduoda jėgų priimti kitus ir gyventi dėl jų.

Kaip tik ten, tarp kitų žmonių Viešpats ieškos mūsų paskutiniąją dieną, o suradęs plačiai atvers karalystės vartus…

 (Mons. Adolfas Grušas / Vatican News archyvas)