Kardinolas K. Krajewskis prie Iziumo kapaviečių
Iziumo pušyno kapavietėse suguldyti žmonės, žuvę nuo karo veiksmų, mirę po artilerijos sviedinių ar raketų sudaužytų namų griuvėsiais, nuo kulkų ir skeveldrų. Kai kurie mirusieji yra su kankinimų žymėmis, jie yra savavališkų ir visas teisės bei žmonių normas pažeidžiančių egzekucijų aukos. Vieni šiose kapavietėse atsidūrė prieš keletą mėnesių, kiti – visai neseniai. Ant kai kurių kapų yra lentelė su vardu, ant kitų – tik skaičiai ar visai nieko.
Pasak kardinolo K. Krajewskio, jam teko stebėti kūnų ekshumaciją, kurią buvo beveik galima prilyginti sakralioms apeigoms: dešimtys baltai apsirengusių jaunų vyrų tyloje kasė kapus ir švelniai ėmė iš jų vargšų žmonių kūnus, su didžiausia pagarba, tarsi tai būtų jų pačių tėvai, vaikai ir broliai, juos išnešė, kad vėliau būtų atpažinti, garbingai ir oriai palaidoti. Keistai sumišo karo siaubas, gilus mirties slėpinys ir paskutinis mirusiesiems parodytas pagarbos bei gailestingumo gestas.
Pasak kardinolo, jis, lydimas Charkivo ir Zaporižios katalikų vyskupo Pavlo Hončaruko, prie bendrų kapų Iziumo pušyne praleido apie tris valandas, nuolatos kalbėjo Gailestingumo vainikėlį, nes kitų žodžių nebuvo. Ir dabar yra sunku papasakoti, ką matė ir jautė.
Rugsėjo 20 dieną kardinolas K. Krajewskis, aplankęs Kyjivą, turėjo grįžti į Romą. Galima priminti, kad per kelias savo ketvirtojo vizito Ukrainoje dienas jis aplankė Odesos miestą, Zaporižią, itin pastarosiomis savaitėmis bombarduotą Charkivą. Lydimas dviejų ukrainiečių vyskupų, kataliko ir protestanto, taip pat vieno kario, jis pats vairavo automobilį su pirmąja pagalba. Priartėjus prie fronto linijos ir pasigirdus šūvių serijoms puolė slėptis, kaip ir kiti. Kai padėtis nurimo, jis nusistebėjo žmonėmis, kurie, rodos, toliau ramiai vaikštinėjo ir rūpinosi savo reikalais. „Mes pripratome“, – paaiškino kardinolui viena moteris. Kardinolas taip pat stengėsi užsukti į pavienes parapijas ir pasveikinti juose dar likusius kunigus bei tikinčiuosius. (RK / Vatican News)
