Lietuvos maltiečių veikla: vertybė turi būti užpildyta dorybe
Vysk. Darius Trijonis: Visų pirma, garbė Jėzui Kristui, mieli Vatikano radijo klausytojai. Labai džiugu, kad galime prisiliesti prie tokios svarbios organizacijos, kaip maltiečiai, veiklos ir prie tų žmonių, kurie darbuojasi su neįgaliaisiais, su vargstančiais ir kuri turi tokias gilias šaknis.
Labai džiugu, kad Lietuvos Vyskupų Konferencijos buvau paskirtas maltiečius globoti ir padėti jiems eiti tikėjimo keliu. Kiekvienas žmogus tikėjimo kelyje žengia savarankiškai, bet labai gražu, kai galime susitikti ir ne vien per šventas: aukoju Mišias, bendrauju su maltiečiais, o dabar vyksta mūsų pirmoji istorinė piligriminė kelionė Romoje. Maltiečiai sako, kad būtų labai gerai, jog tai nebūtų paskutinė kelionė, nori jų ir daugiau. Jaučiamas didelis noras keliauti kartu ir aplankyti tikėjimui svarbias vietas. Žmonėms, kurie dirba maltiečių darbus, yra reikalinga dvasinė atrama. Tai nebūtinai Mišios, ypatingos šventės – kartais pakanka paprasto pokalbio ir bendravimo. Eini kartu, kalbiesi ir tai jau yra sielovados dalis: nes tu eini kartu su žmogumi. Camminare insieme, sako italai, eiti kartu. Tampi cum panis: tas, kuris kartu laužo duoną ir kartu keliauja (iš lotyniško cum-panis – duona kartu kilo italų compagno, draugas arba bendražygis – red. past.). Keliauti kartu su tais žmonėmis, ko gero, yra svarbiausias pastoracijos būdas ir galimybė.
Kiekvienais metais ir Šiluvoje paminima vargstančiųjų diena, ligonių diena. Tada maltiečiai iš visų Lietuvos vietų ir kitų karitatyvinių organizacijų nariai atvyksta į Šiluvą, dažniausiai penktadienį, dalyvauja Mišiose, bendroje agapėje. Kitas tradicinis renginys – gegužės pirmą sekmadienį Lurde (Prancūzija) susirenka maltiečiai iš viso pasaulio, kurie tik gali atvykti. Viename susitikime teko dalyvauti, jame susirinko apie 15 000 maltiečių iš viso pasaulio, su savo uniformomis, buvo labai gražu, tame didžiuliame būryje vienminčių ir bendraminčių buvo galima pajusti gražią maltietišką dvasią. Paprastai vasarą taip pat vyksta stovyklos žmonėms su negalia, į kurias taip pat atvažiuoju, aukoju Mišias, kalbuosi su žmonėmis. Žinoma, vienas visko negaliu nuveikti, tad labai džiugu, jog yra palaikančių kunigų, savo parapijose turime ir vyriausiąjį kapelioną – kun. Vytautą Rapalį, kuris visur, ne vien per šventes, palydi maltiečius, aukoja Mišias, nuolatos kviečia Vilniuje gyvenančius atvykti į savo parapiją. Taip vyksta palydėjimas ir kelionė kartu.
Kun. Vytautas Rapalis: Bičiulystė su maltiečiais prasidėjo nuo 1996 metų ir ši bendrystė klostosi iki pat šios dienos. Jau daug metų esu prezidiumo narys – vienas iš septynių žmonių, kurie vadovauja Maltos ordino pagalbos tarnybai.
Visada norėjosi kažko ypatingo tiems žmonėms, kurie atlieka patį sunkiausią darbą, prisiliečia prie labiausiai sergančių žmonių, dirba su šiais žmonėmis. Norėjosi išskirtinės dovanos ir yra visa istorija, kaip ši dovana atsirado. Ši kelionė įvyko vyskupo Dariaus Trijonio dėka, esu šios kelionės dalyvių palydėtojas. Kelionės mintis – ieškome vargšų ir stengiamės pagal savo galimybes padėti, popiežiaus žodžiais tariant, vargšuose atpažinti silpniausią, atpažinti Viešpaties veidą: Jėzus sako: ką padarėte vienam iš mažiausiųjų – man padarėte. Manau, kad vargšų malda ir padėka vienokiu ar kitokiu būdu yra šios piligrimystės įgyvendinimas.
Pats įspūdingiausias dalykas buvo ne vien Maltos ordino vietų Romos mieste aplankymas, bet ir krikščionims, katalikams svarbių vietų aplankymas. Išreiškėme pageidavimą ir svajonę Mišias aukoti mums visiems svarbioje Lietuvių koplyčioje (Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motinos koplyčia, arba Lietuvių koplyčia Šv. Petro bazilikos požemių grotose – red. past.)
Apie tai sužinojo ir popiežiaus sekretoriatas ir popiežius išreiškė norą susitikti su tais žmonėmis, kurie jam brangūs: visi žinome, kaip jis pasisako už vargšų globą, už gyvenimo paraštėse, visomis prasmėmis paraštėse, esančių žmonių globą. Tai buvo didelis netikėtumas mums visiems ir kelionės kulminacija. Kelionės pradžioje apie tai pasvajojome, bet tai buvo labai tolima svajonė ir atrodė, kad ji niekaip negali išsipildyti. Bet štai, kartais gyvenime įvyksta stebuklų.
O piligriminė kelionė turi būti piligriminė: tai maldos laikas, buvimas ir prisilietimas prie istorijos, vienas prie kito, dar didesnis vienas kito pažinimas kelionės metu. Tam, kad grįžę su nauju užsidegimu galėtume daryti tai, ką darėme iki šiol, perduoti tą užsidegimo dvasią kitiems, kuriuos taip pat norėtume matyti savo gretose.
Maltiečių ordino, Maltos ordino pagalbos tarnybos šūkis yra „Tikėjimo saugojimas ir pagalba vargstančiam“. Visa mūsų veikla remiasi Katalikų Bažnyčios socialiniu mokymu. Mūsų vertybės nėra kažkokie šiaip gražūs, įstabūs dalykai, jos yra pripildytos Katalikų Bažnyčios skelbiamų ir vykdomų dorybių. Priešingu atveju vertybė tėra graži sąvoka be aiškaus turinio. Vienam kažkas yra vertybė, kitam – ne. Tačiau kai turinys aiškus, viska sustoja į savo vietas.
Ačiū už pokalbį. Ateinančiomis dienomis pasidalinsime pokalbiu su Lietuvos maltiečių pagalbos tarnybos prezidentu Broniumi Einarsu. (RK / Vatican News)
