Sąmokslas ir smurtas: kaltinimai Nikaragvos vyskupui ir bendražygiams
Šie kaltinimai, nors jau pateikti anksčiau, išaiškėjo po spalio 4 dienos teismo posėdžio. Kaltinamieji yra izoliuoti, nepasiekiami artimiesiems, liudininkams, advokatams, žmogaus teisių gynėjams neleidžiama susipažinti su bylos medžiaga. Tai akivaizdžiai politinė byla, sukurpta prezidento Danielio Ortegos režimui paklūstančių teismų sistemos ir valstybės jėgos struktūrų. Viena iš daugelio, iškeltų per pastaruosius kelerius metus Nikaragvoje vis labiau įsitvirtinant autokratiškoms tendencijoms.
Katalikų Bažnyčia Nikaragvoje dešimtis kartų atsidūrė prezidento D. Ortegos taikinyje. Ji – viena iš didesnių ir svarbesnių institucijų, kurios kritikavo represijas prieš opoziciją, konstitucijos nepaisymą, nepagarbą kalbėjimo ir veikimo, įskaitant pačios Bažnyčios, laisvėms. Pavasarį Nikaragva išsiuntė iš šalies apaštalinį nuncijų. Rugpjūčio mėnesį į namų areštą uždarė Matagalpos vyskupą R. Alvarezą ir jo bendradarbius, tarp kurių buvo Jono Pauliaus II universiteto rektorius kun. Ramiro Tijerino. Rugpjūčio 20 d. vyskupas ir kiti buvo areštuoti ir pervežti į sostinę Managvą.
Per pastaruosius mėnesius buvo nurodyta uždaryti įvairias katalikiškos žiniasklaidos priemones: radijo stotis, interneto svetaines. Nikaragvoje dirbusiems misionieriams iš kitų kraštų – panaikinti arba neatnaujinti leidimai gyventi. Buvo uždraustos pamaldos, uždarytos kai kurios svarbios bažnyčios ir šventovės, uždraustos procesijos. Iš šalies išsiųstos Motinos Teresės seserys ir Kryžiaus kongregacijos seserys: sunku įžvelgti, kuo jos užrūstino režimą. Pirmosios tik rūpinosi vargstančiais, antrosios gyveno kontempliatyvų gyvenimą ir rūpinosi nuolatine adoracija Matagalpos vyskupijos katedroje. Įvairūs Nikaragvos dvasininkai buvo priversti bėgti iš krašto. Iškalbingas yra vienos Matagalpos vyskupijos parapijos klebono Ericko Diazo įrašas „Facebook“ profilyje 2022 m. rugsėjo 24-ąją, kuriame jis pasakoja, kodėl jis, saugodamas gyvybę ir laisvę, ryžosi išvykti, jo žodžiais tariant, į tremtį.
„Vienintelis mano nusikaltimas buvo tai, kad buvau tiesos pusėje, kenčiančių žmonių pusėje, gindamas kiekvieno piliečio teises. Bažnyčios užduotis nėra ginti idėjas. Kunigas netrokšta būti meru, tarybos nariu ar parlamento nariu. Vyskupas nenori būti prezidentu ar gauti kokią nors kitą valstybinę tarnybą. Mes esame ganytojai ir tai yra geriausia Dievo per Jėzų Kristų mums duota dovana: būti dangaus dalykų tarnais ir pasiuntiniais žemėje. Mes giname žmogaus orumą, kad ir kur būtume, mūsų pareiga – kelti balsą už nuskriaustuosius, atstumtuosius, beginklius“, – rašo jis, cituodamas vieną ganytoją, pasak kurio, „būti krikščionimi, matyti, kaip trypiamas, niekinamas tavo brolis ir užmerkti akis, kad neįsiveltum į bėdą, kelia klausimą, kokią krikščionybę išpažįsti. Tikras artimas yra tas, kaip mokė Jėzus, kuris mato artimo skausmą, skriaudą ir jam padeda kaip gerasis samarietis“.
Kunigas pasakoja, kad jam buvo uždrausta vadovauti Mišioms, jis buvo uždarytas parapijoje, kitomis dienomis aplink sukinėjosi policijos agentai, su uniforma ir be jos, kurie jį įžeidinėjo, fotografavo ir filmavo. Gavęs žinią, kad bus suimtas, jis ryžosi išvykti.
„Gailestingumo Dievo Motinos, Matagalpos ir belaisvių globėjos dieną, kaip kunigas keliu balsą už vyskupo Rolando Alvarezo, suimtų kunigų ir pasauliečių laisvę. Tai ne nusikaltėliai, o jiems patikėtų avių kvapu dvelkiantys piemenys, kurie buvo arti kenčiančių žmonių. Jie yra nekalti ir turi būti paleisti, grąžinti į mūsų mylimą vyskupiją, kurioje visi norime susitikti ir tęsti savo misiją – gelbėti sielas Jėzui Kristui“, – rašo Nikaragvą priverstas palikti kunigas Erickas Diazas. (RK / Vatican News)
