Ukrainietis vyskupas: 5 000 km per mėnesį, kad pasiektų parapijas
„Vieno kambario man pakanka ir net per daug. Ir dėl to, kad tikiuosi, kad tai laikina...“, – juokauja vyskupas Maksymas Ryabucha, vaikštinėdamas po Nuolatinės pagalbos Dievo Motinos parapiją Zaporižioje. Sovietinių laikų pastatai supa medinę bažnyčią, kur renkasi graikų katalikų tikintieji, gyvenantys dešinėje Dniepro upės pakrantėje. Ne Zaporižia yra jo egzarchato būstinė, o Doneckas, rusų užimtas miestas, kaip ir didžioji dalis jo diecezijos teritorijos, kur jis negali įžengti ir kur nėra net katalikų kunigo – visi išvaryti, paskutinieji turėjo palikti teritoriją gruodį. Vyskupas Maksymas priverstas vyskupauti tremtyje nuo gruodžio 21 d., po šventimų Kyjive. Jis pasirinko būti vietoje, kuri yra arčiausiai jo žmonių, kurių karas neleidžia aplankyti fiziškai. Gyvena Zaporižioje po krentančiomi raketomis, paleidžiamomis iš Kremliaus kontroliuojamų teritorijų už mažiau nei penkiasdešimties kilometrų. „Esame taip arti zonų, iš kur duodami įsakymai, kad sirenos pradeda kaukti jau nukritus raketai. Kaskart, kai žmonės jas išgirsta, ramiau atsidūsta ir karčiai pajuokauja – ne mes buvom taikiniai“, – pasakoja vyskupas.
Dar prireiks laiko, kol vyskupas Maksymas galės įžengti į savo katedrą Donecke ir, svarbiausia, apkabinti žmones, laikomus okupacinės kariuomenės karių įkaitais, sako jis. Ganytojas per pirmąjį vyskupavimo mėnesį nuvažiavo automobiliu daugiau nei 5 tūkstančius kilometrų, kad galėtų pasiekti kuo daugiau laisvų žemių Donecko egzarchate. „Turime palaikyti žmones, ypač tuos, kurie dažniau patiria atakas“, – sako 42 metų vyskupas, kilęs iš Lvivo, pridurdamas, kad Bažnyčios artumas patiriantiems išmėginimus primena, kad Viešpats jų neapleidžia.
Jis norėjo pasiekti kiek įmanoma daugiau žmonių ir nuvykti tiek toli, kiek tik leidžiama, taip atvyko iki fronto, pas kareivius. Lankėsi Bachmuto apylinkėse, susirėmimų epicentre, kur aukojo Mišias po žeme, tarp apkasų. „Mačiau, kaip kariškiai susijaudino, kai dainavome kartu. Jie man pasakė, kad galvoja apie toli esančias šeimas, apie bendražygius karius, kurie ir toliau miršta ir už kuriuos kažkas turės atsiskaityti prieš Dievą“. Vyskupo mintys nukreiptos į du graikų apeigų katalikų kunigus, suimtus okupuotame Berdiansko mieste: „Mes esame su jais maldoje. Jie yra ryškus atsidavimo bendruomenei pavyzdys“.
Per Kalėdas, kurias ukrainiečiai šventė sausio 6–10 d., grupė jaunų žmonių ir seminaristų iš Lvivo lydėjo jį į karštuosius Donecko, Charkivo ir Zaporižios regionų taškus. Juk jis – jaunųjų vyskupas, tą liudija ir jo, kaip kunigo, istorija: Kyjive atidarė pirmąją saleziečių oratoriją; kuravo universitetinės sielovados klausimus; nuo Donbaso konflikto pradžios, 2014 m., organizuoja stovyklas vaikams kovos zonose.
„Mūsų žmonės, – sako vyskupas, – turi neįtikėtiną vidinę jėgą. Girdėjau liudijimus, pilnus skausmo ir nepalaužiamo ryžto. Dalytis karo patirtimi reiškia kartu ieškoti vilties. Ir pakartoti, kad niekas negali pavogti mūsų gyvenimų. Karas nesustabdo egzistencijos.“ Jo, kaip vyskupo, tarnybos pradžią pažymėjo popiežiaus Pranciškaus telefono skambutis. „Nuostabus skambutis, – atskleidžia jis. Pokalbio metu popiežius manęs paklausė, kokia padėtis šalyje. Tada jis patikino, kad mūsų žmonių kančias nešiojasi savo širdyje ir paprašė perteikti jo artumą visiems, kuriuos sutinku.“
Vyskupas tapo atspirties tašku Zaporižioje. „Mes priimame žmones, visų pirma tuos, kurie bėga iš okupuotų teritorijų. Krentant raketoms, matome ryškių ekumenizmo pavyzdžių – skirtingų konfesijų žmonės kartu gamina maistą kariams ar ištiesia ranką pabėgėliams.“ Tuo momentu kažkas skambina vyskupui. „Atėjo laikas italų kalbos pamokai – tai kursai pabėgėliams, taip pat tai man primena aštuonerius saleziečio formacijos metus, praleistus tarp Pjemonto ir Lombardijos“, – sako vyskupas ir išbėga į parapijos salę, paverstą vilties mokykla.
(DŽ/Vatican News)
