Krikščionybė bus svarbi Azijos ateities dalis
Australijos bažnyčiose, pastebi jis, vis daugiau žmonių iš Azijos – Filipinų, Indijos, Korėjos, Vietnamo – ne vien suoluose, bet ir prie altoriaus. Jie tapo neatsiejama bendruomenės dalimi. Kita vertus, katalikai ar visų konfesijų krikščionys yra nedidelė mažuma Azijoje, išskyrus Filipinus ir Rytų Timorą. Skaičiuojama, kad 380 milijonų Azijos krikščionių sudaro mažiau nei dešimt procentų visų Azijos žemyno gyventojų. Tuo pat metu Azijoje gyvena daugiau nei pusė visos žmonijos, jos politinė, kultūrinė ir religinė įtaka auga.
Evangelizavimo horizontas yra didelis ir būtent evangelizavimo temai bus skirtas didelis susitikimas liepos mėnesį Malaizijoje: Kuala Lampūre susitiks 450 Azijos ir Okeanijos regiono atstovų, dvasininkų ir pasauliečių iš 20 šalių.
Azijoje krikščioniškam tikėjimui, tęsia Danielius Angas, būdinga mažumos situacija, nedideli instituciniai resursai ir artimi kontaktai su kitomis Azijos religijomis bei filosofijomis: induizmu, islamu, budizmu, taoizmu, šintoizmu. Nepaisant to, Azijos katalikų ir kitų krikščionių – sirų malabarų, rytų ortodoksų – bendruomenės yra gyvybingos ir energingos.
Katalikų Bažnyčios gebėjimas evangelizuoti yra glaudžiai susijęs su istorinėmis aplinkybėmis: daug kur Azijoje krikščionybė vertinama kaip europietiško kolonializmo palikimas, svetimas vietos kultūrai. Ir iš tiesų, praėjusių amžių užsienio misionierių pastangų poveikis labai svarbus: britų – Šri Lankoje, portugalų ir olandų – Indijoje ar Malakoje, ispanų – Filipinuose, prancūzų – Vietname, italų – Kinijoje.
Vis dėlto įprastai krikščionių tikėjimą siejant su Vakarų imperializmu, dažnai pro akis praleidžiama, jog katalikų ir protestantų misionieriai ne visada buvo glaudžiai susiję su kolonijų administracijomis ar jų prekybos partneriais. Neretai buvo atvirkščiai: misionieriai buvo įsileidžiami nenoriai, nes valdytojams sukeldavo papildomų rūpesčių. Antai, šv. Pranciškus Ksaveras ne kartą pykosi su portugalų pareigūnais dėl jų blogo elgesio su vietiniais.
Be to, suvokimas apie krikščionybę Azijoje kaip apie vėlyvą ir dirbtinai primestą reiškinį iš Vakarų neatsižvelgia į tai, kad Evangelija pietų ir vidurio Azijoje buvo skelbiama pačiose Bažnyčios ištakose, tūkstantmetį prieš atsirandant kolonijinėms imperijoms. Šv. apaštalas Tomas atvyko su žydų pirkliais į Indijos pietus pirmajame amžiuje ir tūkstančiai žmonių buvo pakrikštyti Koromandelio ir Malabaro pakrantėse. Vėliau tikėjimas plito palei šilko kelią, kartu su nestoriečiais. Danielius Angas paminėjo įžymią krikščionių nestoriečių akmeninę lentą, rastą dabartinėje Kinijoje ir datuojamą 8 amžiumi. Ji iškilo religine tolerancija pasižymėjusios Tangų dinastijos laikais. Tačiau kitų dinastijų valdovai tokia tolerancija nepasižymėjo ir krikščioniškas tikėjimas buvo kone visiškai užgniaužtas.
Greita dekolonizacija Azijoje lėmė ne sekuliarizmo, kaip kad Vakaruose, o vietinių religijų, etniškumo ir nacionalizmo formų iškilimą: islamiškąjį nacionalizmą, budistų nacionalizmą, induistų nacionalizmą. Dažnu atveju krikščionių mažumoms tai reiškia papildomą spaudimą ir grėsmę. Šiame kontekste katalikai ir kiti krikščionys drąsiai liudija Evangeliją šeimose ir bendruomenėse. Jie toliau tęsia misiją išgyventi Evangeliją tokiu būdu, kuris būtų, šv. Jono Pauliaus II žodžiais tariant, iš tiesų krikščioniškas ir iš tiesų azijietiškas.
Nes krikščionių tikėjimas nėra svetimas Azijos kraštams, bet yra neatsiejama jų istorijos dalis ir gyvybiškai svarbus jų ateičiai, tvirtina Sidnėjaus arkivyskupijos evangelizavimo centro vadovas, beje, pats į Australiją imigravusių kinų-malajų šeimos, artimesnės budizmui ir taoizmui nei krikščionybei, atžala, krikščionišką tikėjimą priėmęs jau sulaukęs pilnametystės. (RK / Vatican News)
