Jeruzalės lotynų patriarchas: sakykime ne mirties, o gyvenimo žodžius
Žuvo ir apie dvidešimt Gazos krikščionių, sudarančių labai nedidelę gyventojų dalį.
„Šiuo metu išgyvename vieną sunkiausių ir skausmingiausių laikotarpių mūsų naujausioje istorijoje“, – savo vyskupijos tikintiesiems, tarp kurių yra ir Gazos krikščionys, rašo Jeruzalės lotynų patriarchas, apžvelgdamas dvi savaites po spalio 7 d. „Hamas“ teroristinės atakos prieš Izraelį, kuri dabar sulaukė kieto atsako. Naujas siaubas gaivina senas žaizdas ir traumas, virto pykčio ir nusivylimo sprogimais, viskas, rodos, kalba apie mirtį ir neapykantą, daugybė neatsakytų „kodėl“ didina sumišimą.
Visas pasaulis žvelgia į Šventąją Žemę kaip į karo ir pasidalijimų vietą. Todėl tokios gražios ir svarbios yra vieningos maldos joje ir pasaulyje dienos, pažymi patriarchas, primindamas popiežiaus paskelbtą maldos, atgailos ir pasninko už taiką dieną.
Bombų sprogimų, kartais skausmingų, kartais piktų riksmų fone būtina atsigręžti į Jėzaus Evangeliją, nuo kurios krikščionis viską pradeda ir prie kurios sugrįžta. Praėjusio sekmadienio Evangelija bylojo, kad ciesoriui reikia atiduoti tai, kas ciesoriaus, o Dievui – kas Dievo (žr. Mt 22, 21).
Klausydamas sąžinės ir vedamas moralinės pareigos jis labai aiškiai nori pabrėžti, rašo kardinolas P. Pizzaballa OFM, kad spalio 7-osios įvykiai negali būti pateisinti jokiu būdu ir turi būti pasmerkti. „Taip, turime pareigą tai sakyti ir tai pasmerkti“, – pakartoja jis. Bet ta pati sąžinė taip pat aiškiai verčia pasakyti, kad naujas smurto ciklas lėmė virš 5 000 žūčių Gazos ruože, tarp kurių daug moterų ir vaikų, dešimčių tūkstančių sužeistųjų, ištisų kvartalų sugriovimą, vaistų, vandens ir kitų būtiniausių dalykų trūkumą daugiau nei dviem milijonams asmenų. Tai nesuvokiama tragedija, kuri taip pat turi būti aiškiai pasmerkta. Nuolatiniai ir smarkūs Gazos bombardavimai lems naujas mirtis ir sugriovimus, kurie didins neapykantą ir nuoskaudas, neišspręs jokios problemos, bet sukurs naujas. Laikas sustabdyti karą ir beprasmę prievartą. Tik okupacijos pabaiga, aiški ir saugi nacionalinė perspektyva palestiniečiams gali atnešti tveriančią taiką. Niekada nebus trokštamo stabilumo, jei problema nebus sprendžiama iš pat šaknų. Šių dienų tragedija turėtų visus paskatinti tai daryti.
„Negaliu išgyventi šio nepaprastai skausmingo laiko nežiūrėdamas aukštyn, nežiūrėdamas į Kristų, be tikėjimo, nušviečiančio mano, mūsų žvilgsnį į tai, ką išgyvename“, – tęsia patriarchas, cituodamas Kristaus žodžius: „Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį! (žr. Jn 16, 33)“
Šis tikrumas jo mokiniams suteikė gilią vidinę ramybę. Tai nėra apgaulinga ramybė ar pasidavimas nuostatai, kad pasaulis yra piktas, o mes nieko negalime padaryti. Tai tikrumas, kad būtent viso pasaulio blogio kontekste Kristus laimėjo ir sukūrė naują tikrovę, naują tvarką, kurią po jo prisikėlimo toliau kuria Dvasioje atgimę mokiniai. Kristus nugalėjo pasaulį ne ginklais, ne prievarta ar politine galia, bet jį mylėdamas. Jo taika nesiremia pergale prieš kitą, bet meile kitam. Dievo atsakymas į klausimą „Kodėl teisusis kenčia?“ yra ne paaiškinimas, o jo paties artumas, Kristus ant kryžiaus. Tai yra tikėjimo pagrindinė tema dabartiniame kontekste, kaip ir Kristaus minima drąsa.
„Turėti meilės ir taikos drąsos šiandien reiškia neleisti neapykantai, kerštui, pykčiui ir skausmui užimti visos mūsų širdies, kalbos ir mąstymo erdvės. Tai reiškia asmeniškai įsipareigoti teisingumui, pripažinti ir pasmerkti skaudžią tiesą apie neteisingumą ir blogį, neleidžiant jam užteršti mūsų santykių. Tai reiškia būti įsipareigojusiam, būti įsitikinusiam, kad vis dar verta daryti viską, ką galime, dėl taikos, teisingumo, lygybės ir susitaikymo. Mūsų žodžiai neturi būti kupini mirties ir uždarumo. Priešingai, mūsų žodžiai turi būti kūrybingi, suteikiantys gyvybę, kuriantys perspektyvas, atveriantys horizontus. Reikia drąsos, kad galėtume reikalauti teisingumo neskleisdami neapykantos. Reikia drąsos prašyti gailestingumo, atmesti priespaudą, skatinti lygybę, nereikalaujant vienodumo, išsaugant laisvę. Šiandien reikia drąsos, taip pat mūsų vyskupijoje bei bendruomenėse, kad išlaikytume vienybę, jaustumėmės vieningi ir tada, kai skiriasi mūsų nuomonės, jautrumas ir vizijos.“
„Noriu, mes norime būti šios Kristaus įsteigtos naujos tvarkos dalimi. Norime prašyti Dievo tos drąsos. Norime nugalėti pasaulį prisiimdami ant savęs tą patį Kryžių, kuris yra ir mūsų, sudarytą iš skausmo ir meilės, tiesos ir baimės, neteisybės ir dovanos, šauksmo ir atleidimo“, – rašo kardinolas P. Pizzaballa OFM, Jeruzalės lotynų patriarchas. (RK / Vatican News)
