Misionierė Neringa: „Mūsų maldos namai 12 metų šlovina Dievą po 24 valandas 7 dienas per savaitę“
„Esu atsivertusi, atgimusi Dvasioje jau virš dvidešimt metų, ir man tikrai neužtenka tik sekmadienio Mišių. Buvau aktyvi krikščionė jau ir prieš Vokietiją, žinojau apie tuos maldos namus, su „Gyvaisiais akmenimis“ esu buvusi jų konferencijoje, mane labai įkvėpė, kad tokiu nauju būdu jauni žmonės šlovina Dievą“. Taip Neringa pasakoja apie ekumeninius maldos namus, kurių idėja atėjusi iš Amerikos, ten, o ir visame pasaulyje, yra panašiai veikiantys maldos namai, kurių tikslas šlovinti Dievą 24 val. per parą, 7 dienas per savaitę. Namų įkūrėjas, teologijos mokslų daktaras Johannesas Hartlis, įkvėptas Kanzase esančių maldos namų IHOPKC (International House of Prayer), grįžo į Vokietiją ir 2007 m. ėmė burti maldos misionierius. „Šiuo metu mes jau dvylika metų gyvuojame, meldžiamės, šloviname Dievą 24 val. x7 d., keturiomis pamainomis, kaip McDonalde“, – nusijuokia misionierė.
Kaip Neringa atsidūrė maldos namuose? Neringa mintimis grįžta į 2015 m., kai išgyveno darbo krizę, darbas, kurį mielai būtų dirbusi ir toliau, tarsi iškrito iš rankų. Tad ji nutarė pabandyti iškeliauti užsidirbti pinigų. Bet, kaip ji sako, Viešpats po dviejų metų atidarė jai visas duris ir dabar jau šešti metai kaip ji yra maldos namų dalimi ir atlieka maldos tarnystę dieninėje pamainoje. Prieš tai misionierė ketverius su puse metų tarnavo naktinėje pamainoje – Dievą šlovindavo nuo antros valandos nakties iki šeštos valandos ryto penkis kartus per savaitę. Tai buvo didžiulis iššūkis ir malonė tuo pat metu.
Išvykti į Vokietiją nebuvo lengva. Tačiau „Viešpats ją tarsi supakavo“, neleido ilgai svarstyti. Po darbo praradimo krizės ji išėjo į Santjago de Kompostela kelią, ten susipažino su viena vokiete, ir štai po savaitės ji, visai nepasiruošusi emigracijai, išvyksta į Augsburgą. Tai buvo vienas sunkiausių etapų. Neringa prisimena, kad kas vakarą žiūrėdavo oro bendrovių puslapius, galvodama, kad grįš atgal, nes „turiu tris diplomus, nes turiu bendruomenę, nes turiu anūkų, vaikus, aš turiu grįžti, bet kažkas viduje vis sakydavo – lukterėk“. Po dvejų metų Viešpats pats atidarė duris į tuos maldos namus, ji pateko į Biblijos mokyklą, turėdama vos 30 procentų kalbos žinių, bet su Dievo pagalba nugalėjo visas kliūtis, pasiliko savanore dar metus.
Nors tarnystė nuo to laiko nesikeičia – keturios valandos maldos kambaryje, šešis kartus per savaitę, tada dešimt valandų kitokios tarnystės – anksčiau dirbo kavinėje, dabar vadovauja dieninei maldos pamainai. Ar nebuvo sunku užsienietei, neturinčiai ir didelių kalbos įgūdžių, priimti šį iššūkį, žengti šį pasitikėjimo žingsnį? Neringa pamini, kad ji jau metus tarnauja dieninėje pamainoje, o sausį vadovai paprašė jos perimti vadovavimą tai pamainai. „Man tai buvo didžiulis iššūkis, nes paskutinėse darbovietėse buvau vadovė, kaip man atrodė, visiškai nesėkmingai, tad vėl iš naujo priimti vadovaujančias pareigas buvo sunku. Kas man padėjo – supratau, kad šį sykį aš tikrai nepasirinkau, Viešpats šįkart manim tikrai pasitiki. Aišku, vadovauti tai yra, viena vertus, būti pasiruošus nusižeminti, kaip popiežius plauti savo tarnystės draugams kojas, kita vertus, sakyti tai, kas tobulintina, ir su meile bandyti ugdyti žmones ta kryptimi, kur Viešpats nori, kad mes eitume. Kad kiekvienas žmogus atrastų, kam jis pašauktas, nes pašaukimo klausimas svarbiausias. Kai esu savo vietoje, man nereikia pavydėti, dairytis, lygintis, žinau kad esu savo vietoje. Mano, kaip vadovės tikslas, vizija yra padėti komandos draugams – dešimčiai žmonių – atrasti tą kelią, kurį kiekvienam Viešpats yra paruošęs.“
Pirmasis maldos namų tikslas – šlovinti Dievą, o būnant Viešpaties akivaizdoje kyla ir užtarimo malda, ir kitų iniciatyvų, pvz., maldos namuose įsikūręs viešbutukas, kur gali apsistoti piligrimai, ar MEHR konferencija, apjungianti 12 000 žmonių, kur ir lietuvių nemažai yra dalyvavę. Malda yra struktūruota. Vieni groja instrumentais, kiti meldžiasi. Pamaina meldžiasi šešias valandas per parą: dvi valandos ramaus šlovinimo, dvi valandos užtarimo malda, tada maldos vadovas pasirenka temą, pvz. melstis už Sinodą, vyskupus, ir vyksta toks „intensyvus mūšis“, paskui dvi valandos ramesnė dalis, buvimas Dievo akivaizdoje. Aktyviam žmogui kaip Neringa eiti į Viešpaties akivaizdą ir būti joje valandą laiko, pasitikėti, kad tai jos tarnystė, už kurią ji gauna atlygį, nėra lengva, reikia daug nuolankumo ir pasitikėjimo būti ta Marija iš Betanijos, kuri klausosi visu buvimu.
Kokiu principu veikia šis maldos centras? Misionieriai išgyvena tik iš aukų. Kiekvienas misionierius yra įpareigotas kurti savo partnerių ratą – tai yra, kviesti žmones, kurie juos remtų finansiškai, tuomet teikti jiems informaciją, melstis ir kurti bendrystę. „Būtent dėl kitų žmonių dosnumo mūsų tarnystė yra galima. Tai tarsi lygiavertė partnerystė, ne kiekvienas yra pašauktas keturias valandas melstis, tačiau kartu mes kuriame Dangaus Karalystę jau čia Žemėje. Mes esame įdarbinti maldos namuose ir sumokame visus mokesčius.“ Jų šiuo metu yra keturiasdešimt šeši, yra keli darbuotojai, neturintys misionieriško pašaukimo – IT specialistas, personalo vadovas, medijų vadovė, yra daug savanorių, studentų – nuo spalio prasidėjo Biblijos mokykla, skirta įvairaus amžiaus žmonėms. Visa paletė, iš viso centre tarnauja apie du šimtai žmonių. Kokių tautybių, konfesijų žmonės? „Aš esu viena lietuvė, daugiausia vokiečiai arba iš vokiškai kalbančių šalių – šveicarai, austrai, buvo korėjietė, yra viena iš Serbijos kilusi mergina“, – vardija Neringa. Namai jungia įvairių konfesijų krikščionis, be katalikų ir evangelikų yra taip vadinami laisvieji krikščionys, kurie remiasi daugiausia protestantiška patirtimi. Maldos namai įsikūrę Bavarijoje, Augsburge, kuris lėmė Bažnyčios skilimą, tačiau misionieriai tiki, kad per jų maldos namus ateina ir susivienijimas. „Mūsų pašaukimas taip pat yra neieškoti to, kas mus skiria, bet koncentruotis į tai, kas mus jungia, o tai yra žymiai daugiau.”
Taip viskas susiklostė, kad Neringa lankėsi Romoje vykstant Sinodui. Mintis nuvykti į Romą jai jau kurį laiką nedavė ramybės, nors finansinės galimybės buvo ribotos. Ji negali atsižavėti ženklais, kuriuose Viešpats rodė, kad ji išvyktų į Romą. Visų pirma – šveicarų gvardietis, parašęs į maldos namus, kad gali priimti žmones, kurie norėtų apsilankyti Vatikane, nes jam maldos namų veikla atrodo didžiulis dalykas vokiškai kalbančiose šalyse. Jis aprodė Neringai visus Vatikano kampelius, kur paprastai nepateksi. „Darbininkas vertas savo užmokesčio, tad nuolankiai priėmiau tą dovaną“, – šypsosi Neringa. Vokietija nėra pati katalikiškiausa šalis, tad tas šveicarų gvardietis jai buvo tarsi stebuklas, nutikęs tuo metu, kai vyksta Sinodas, tai jai tapo paskata melstis už vyskupus, Lietuvos, Vokietijos vyskupus, kad Viešpats atvertų jų širdis giliau pažinti Dievą.
