XXVIII eilinis sekmadienis

Tuomet jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: „Sakykite pakviestiesiems: Štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai papjauti, ir viskas surengta. Ateikite į vestuves!“ Tačiau kviečiamieji to nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas lauko arti, kitas prekiauti, o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė. Tuomet karalius užsirūstino ir, nusiuntęs kariuomenę, sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą. Galop jis tarė tarnams: „Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti. Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves“. Tie tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna sėdinčių už stalo.

Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu. Jis tarė jam: „Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?“ Tasai tylėjo. Tuomet karalius liepė tarnams: „Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas“. Nes daug pašauktųjų, bet maža išrinktųjų“. (Mt 22, 1–14)

KARALIAUS KVIETIMAS

Šio sekmadienio Jėzaus palyginimo centre yra karalius. Pokylio, į kurį svečius kviečia valdovas, proga yra jo sūnaus santuoka, apie kurį vis dėlto nieko nesakoma. Pats karalius kalba, įsako, teisia…

Viskas prasideda nuo kvietimo. Tai ne duotas pažadas ar pareiga, o kvietimas, kuris duoda kviečiamajam galimybę pademonstruoti milžinišką ir drauge dramatišką laisvę. Ta laisvė yra dramatiška žmogui, tačiau kartu ir Dievui. Dievas pasitikėdamas žmogumi, rizikuoja. Tuščios salės, tuščių ir liūdnų bažnyčių Dievas, duonos ir vyno, kurių niekas nenori, niekas neieško ir niekas neragauja, Dievas atrodo silpnas, susidūręs su žmogaus širdimi. Vis dėlto Jis kviečia: ne į sunkų ir vargingą darbą vynuogyne, o į vestuves, į pilnatvės patirtį, į malonumą džiaugtis gyvenimu.

Mes visą savo gyvenimą ieškome nenuginčijamų Dievo egzistavimo įrodymų ir drauge rimtai nežiūrime į nuolatinius pasiūlymus, kurių iš Jo susilaukiame kasdienybėje. Žinoma, Jis tai daro per kitus žmones. Jei Dievas parodytų savo Visagalybę, mes neturėtume kito pasirinkimo. Todėl Jis ir siunčia „tarnus“, kad šie kviestų, provokuotų, skatintų, prieitų prie kiekvieno iš mūsų, taip, kad ėjimas pas Viešpatį būtų mūsų pasirinkimas, o ne vienintelė galimybė.

Tuo labiau stulbina vestuvių svečių atsisakymas atvykti į pokylį. Apskritai, ar kas nors atsisakytų kvietimo į karaliaus sūnaus vestuves?

Dar labiau stebina pasiteisinimai: vienas eina dirbti į laukus, o kitam rūpi jo verslo reikalai. Negana to, kai kurie savo nepasitenkinimą  netgi išlieja ant tarnų, juos sumuša ir nužudo. Tie, kurie nejaučia Dievo poreikio, negali susitikti su Dievu. Kas nejautrus sielos reikalams, negali rasti sielos. Nerandame to, ko mums nereikia…

Atrodo, galime išgirsti dažniausius žmonių pasiteisinimus: „Sekmadienį neateinu į Mišias, nes tai vienintelė diena, kai nedirbu ir noriu pailsėti“, arba: „Man darbas yra svarbiau"; „Negaliu gaišti laiko, manau, Dievas mane supras“…

Lieka nepaminėta tik viena maža detalė: Dievas miršta, kad susitiktų su mumis, o mes norime kažko kito. Tikriausiai tai taip pat teisėta, bet vis tiek kažkas kita. Mes visuomet teikiame pirmenybę pilnam pilvui, o ne laimei, savo sumanymams, o ne tikrosioms vertybėms. Tačiau tikroji klaida iš esmės slypi kitur: galvoti, kad tikėjimas yra pareiga, ir galvoti, kad tikėjimas yra malonumas.

Jei tikėjimas būtų pareiga, galbūt ir būtų gerai, kad jo atsikratytume, nes iš tikrųjų turime per daug pareigų. Tačiau tai pasirinkimas, o ne pareiga. Tai pasirinkimas tų, kurie leidžia sau būti mylimi ir supranta, kad neįmanoma mylėti prievarta. Tuo pat metu tikėjimas yra džiaugsmas, o ne juslėmis patiriamas malonumas.

Pakviestųjų atsisakymas atveria galimybę priimti tuos, kurie nebuvo pasirengę ir buvo surinkti gatvėse. Geri ar blogi, gražūs ir negražūs,- valdovui tai nėra problema. Svarbu, kad vestuvių menė  yra užpildyta svečiais.

Kol kas viskas atrodo aišku, Tačiau tada įvyksta naujas posūkis: karalius, atėjęs pas svečius, randa vieną be vestuvinio drabužio, liepia jį surišti ir, išsakęs, savo priekaištus, liepia jį išmesti „į tamsybes“.

Žinoma, kad žmogus neturi vestuvinio drabužio, juk, galima sakyti, jis buvo paimtas tiesiai iš gatvės!

Akivaizdu, kad palyginimu Jėzus nori pabrėžti ne karaliaus pretenzijas, bet, veikiau, kitų dalyvių norą jaustis „užtikrintais“ savo ateitimi vien dėl to, kad jie jau yra puotos menėje. Viešpats dar kartą  nori mus supurtyti, versdamas pažvelgti į veidrodį ir pripažinti vieną tiesą apie savo gyvenimą ir tikėjimą. Niekas negali jaustis užtikrintas. Nė vienam nėra išduotas garantuotas leidimas į Dievo karalystę.

Visuomet įmanoma sužlugdyti gyvenimą. Kiekvienam iš mūsų keliama sąlyga yra vestuvių drabužis. Vyras be vestuvinio drabužio nebuvo blogesnis už kitus. Jis tiktai netikėjo švente, neįnešė savo indėlio į vestuvių puotos grožį. Jis nemanė, kad karaliui gali ateiti į galvą pasikviesti į rūmus skarmalių ir vargšų. Ko gero, jis netgi netikėjo, kad tai tikrai karaliaus sūnaus vestuvių pokylis, nes valdovas tokiu būdu nesirenka savo svečių …

Jis klydo dėl Dievo… Klysti dėl Dievo - tai tragedija, blogiausias dalykas, kuris gali nutikti mums, nes tada mes klystame dėl visko: pasaulio, istorijos, žmonijos, savęs pačių. Tai reiškia, kad mes neteisingai suprantame gyvenimą.

Drabužis, kurį reikia dėvėti, kad gyvenimas nenuviltų, yra Jėzus Kristus. Krikšto metu drauge su baltu drabužiu gavome užduotį praleisti savo gyvenimą, apsivilkę Kristumi, o tai reiškia: turėti savo jausmus, tačiau būti Viešpaties žodžių aidu, teikti pirmenybę tam, kam Jis teikė pirmenybę.

Šiuo sielvartingu ir drauge nuostabiu laiku Dievas ir vėl kviečia mus, kad pasakytų, jog amžinybė nėra kažkur kitur, bet kad jau dabar su Dievu gyvenimas švenčia savo šventę. Reikia tik atvira širdimi atsiliepti į Dievo balsą…

(Mons. A. Grušas)