Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (lapkričio 5 d.)

Lapkričio pirmąją, Visų Šventųjų iškilmės proga, naujienų portalas lrt.lt paskelbė Donatos Špokaitės parengtą išsamų pokalbį su kunigu Mykolu Sotničenka, kuris ne tik papasakojo apie šios šventės ištakas, bet ir pasidalijo mintimis apie šventumą, primindamas, kad šventumas visų pirma yra Dievo esmė, jo vardas. Tai sąvoka, apibrėžianti absoliutų Dievo kitoniškumą, kuriuo jis trokšta dalintis su žmonėmis. Pokalbio metu kunigas Mykolas priminė itin aktualią pirmųjų krikščionių tradiciją vieniems kitus vadinti šventaisiais: „Šią tradiciją savo laiškuose išplatino apaštalas Paulius, tiesa, turėdamas omenyje ne oficialiai paskelbtus šventuosius, bet šventaisiais vadindamas tuos, kurie priklauso Dievui. Kadangi vienintelis Dievas yra šventasis, o jis savo gyvenimu dalijasi su žmonėmis, ir jie dėl priklausymo Dievui gali būti vadinami šventaisiais. Šventumą galima įsivaizduoti tarsi vandenyną; po maudynių žmogus yra šlapias, taigi pasisėmęs šventumo, jo persiėmęs. O „sušlapimas“ priklauso ir nuo gyvenimo situacijos. Vienas tampa šventuoju, visą gyvenimą tarnavęs vargšams, kitas – prasėdėjęs vienas prie kitų, trečias į dangų keliauja kūdikėliu būdamas.“

Kaip dar vieną pavyzdį kunigas Mykolas paminėjo ir šv. Teresę Avilietę, kuri šventuosius yra palyginusi su skirtingų talpų puodeliais: „Nors talpa ir skirtinga, tačiau puodeliui netrūksta nei lašo, jis yra sklidinas. Dievo malonėmis, meile Dievui ir žmonėms pradėti pildytis žemėje ir tapti sklidinam danguje – geras troškimas, siekiamybė ir puiki veikla. Taigi vienam į kitą ar į popiežių jau dabar besikreipiant titulu „šventasis“, ne tik atpažįstamas Dievo veikimas jame ar joje, bet tai kartu ir priminimas bei paraginimas ir pačiam atpažinti Dievo ženklus savyje, Dievo įskiepytas savybes, gabumus ar talentus, kuriuos galiu plačiai naudoti, kad jie suteiktų džiaugsmo kitiems. O Bažnyčia yra vadinama šventa, nes, nepaisant to, kad ją sudaro nusidėjėliai, jos steigėjas yra pats Šventasis – Dievas.“

Pokalbio pabaigoje šiuo metu Italijoje gyvenantis kunigas Mykolas atsakė ir į klausimą apie tai, kaip derėtų minėti Visų Šventųjų dieną: „Suaugusieji tądien galėtų susipažinti su savo šventuoju globėju ar net savo krikštatėvių paklausti, kodėl būtent vieno ar kito šventojo užtarimui buvo pavesti. Na, o smagiausia tądien švęsti tiesiog vieną dieną pabandant būti nenuobodžiu šventuoju. Judant pirmyn ir nemanant, kad jau daugiau nieko nebereikia. Kaip sako popiežius Pranciškus: „Dievui patinka veikla, judėjimas. Niekada nesijauskite pasiekę tikslą. Niekada,“ – pokalbyje, kurį skelbia lrt.lt, priminė kunigas Mykolas Sotničenka.

Taip pat lapkričio 1 d. portale lrt.lt buvo paskelbtas ir filosofo Povilo Aleksandravičiaus straipsnis, pavadintas „Prievarta ir Visi Šventieji“, kuriame jis kalba apie šviesos ir tamsos, gėrio ir blogio dualumo patirtis kiekvieno žmogaus gyvenime ir jį supančiame pasaulyje. Skaitytojus autorius kviečia sekti šventųjų pavyzdžiu:

„Šventieji patiria abi pasaulio puses vienu metu. Visas mūsų kvailybes, žudynes, melus jie išgyvena taip, tarsi patys būtų jų aukos, visiems šventiesiems būdingas giliausias liūdesys. Bet tuo pat metu jie mato ir girdi vidinę pasaulio pusę, kuriamą Dievo, yra įsisukę į jos meilės ritmą ir jų džiaugsmui nėra ribų. Šis džiaugsmas yra intensyviausio kūrybingumo naikinant blogį variklis, todėl visi šventieji pasižymėjo neišsekančia energija, gyvybingumu ir išradingumu, sprendžiant pačias įvairiausias pasaulio problemas, dažnai itin netradiciniais būdais. Jie buvo kritikai, reformatoriai, statytojai. Jie keitė religiją ir pasaulį. Dažniausiai būdavo nekenčiami ir nukankinti, bet visada pasitinkantys mirtį kaip atsiveriančias duris į išsipildžiusį gyvenimą: taip mirė Olos alegorijos herojus (mielai jį laikome Sokratu) ir pats Kristus. Mes turėtume studijuoti bet kurio šventojo gyvenimą šiuo kampu ir jo šviesi energija sužadins tą, kuri snaudžia mumyse,“ – rašo filosofas Povilas Aleksandravičius.

Vėlinių dieną brolis dominikonas Jokūbas Marija Goštautas savo socialinio tinklo paskyroje paskelbė tekstą apie maldos už mirusiuosius prasmę, kuriame pristatoma šios tradicijos raida nuo seniausių Šventojo Rašto tekstų iki pat mūsų dienų ir pasiūlomas toks apibendrinimas: „Krikščioniškos maldos už mirusiuosius nėra atsisveikinimo maldos, jos išreiškia būsimą susitikimą, ne paskutinis „sudiev“, bet „iki pasimatymo“. Todėl rekomenduojama, kad laidotuvių apeigos neturėtų pernelyg gedulingo aspekto. Bizantiškosios liturgijos apeigyne rekomenduojami balti kunigo drabužiai. Po II Vatikano susirinkimo liturginėse instrukcijose rekomenduota naudoti violetinę spalvą, naudojamą per adventą ir gavėnią – atgailos simbolį. Negalime išleisti iš akių, kad mirtis yra nuodėmės pasekmė ir sukelia liūdesį mirusiojo artimiesiems. Tačiau atgaila įveikia nuodėmę ir jos padarinius. Todėl ji taip pat yra paguodos išraiška. Kai kur Rytų Bažnyčiose yra įvestas paprotys po užtarimo Mišių už mirusiuosius giedoti Velykų Aleliuja kaip būsimojo prisikėlimo viltį. Su šia gražia religine atmosfera nesiderina teatrališkos frazės ir pompastiški pamokslai. Laidotuvės ir Mirusiųjų diena yra geriausia proga išpažinti savo krikščioniškąjį tikėjimą kryžiumi ir amžinojo gyvenimo viltį,“ – rašo kunigas Jokūbas Marija Goštautas straipsnyje, kuriuo pasidalijo ir dienraščiai laikmetis.lt bei bernardinai.lt.

Giedrius Tamaševičius