Trisdešimt trečiasis eilinis sekmadienis

Anuo metu Jėzus pasakė savo mokiniams tokį palyginimą: „Vienas žmogus, iškeliaudamas į svetimą šalį, pasišaukė tarnus ir pavedė jiems savo turtą. Vienam jis davė penkis talentus, kitam du, trečiam vieną – kiekvienam pagal jo gabumus – ir iškeliavo. Tas, kuris gavo penkis talentus, tuojau nuėjęs ėmė verstis ir pelnė kitus penkis. Taip pat kuris gavo du talentus, pelnė kitus du. O kuris buvo gavęs vieną, nuėjo, iškasė duobę ir paslėpė šeimininko pinigus. Praslinkus nemaža laiko, anų tarnų šeimininkas grįžo ir pradėjo daryti su jais apyskaitą. Atėjo tas, kuris buvo gavęs penkis talentus; jis atnešė kitus penkis ir tarė: „Šeimininke, davei man penkis talentus, štai aš pelniau kitus penkis.“ Šeimininkas atsakė: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“ Taip pat tas, kuris buvo gavęs du talentus, atėjęs pasakė: „Šeimininke, davei man du talentus, štai aš pelniau kitus du.“ Šeimininkas tarė: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“ Prisiartinęs tasai, kuris buvo gavęs vieną talentą, sakė: „Šeimininke, aš žinojau, kad tu žmogus kietas: pjauni, kur nesėjai, renki, kur nebarstei. Pabijojęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje. Še, imkis, kas tavo.“ Šeimininkas jam atsakė: „Blogasis tarne, tinginy! Tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, renku, kur nebarsčiau. Taigi tau reikėjo leisti mano pinigus į apyvartą, ir sugrįžęs aš būčiau gavęs juos su palūkanomis. Todėl atimkite iš jo talentą ir atiduokite tam, kuris turi dešimt talentų. Kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi. Šitą netikusį tarną išmeskite į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas“.“ (Mt 25, 14–30)

NEBIJOTI

Besibaigiant liturginiams metams vis dažniau Evangelijos skaitinyje girdime paraginimą budėti. Šiandien evangelistas pabrėžia, kad budėjimas – tai dar ir sugebėjimas tinkamai pasirinkti. Yra kelių, iš kurių neįmanoma sugrįžti atgal.

Pagrindinis šį sekmadienį skaitomo Jėzaus palyginimo veikėjas yra žmogus, kuriam tenka leistis į ilgą kelionę. Gali būti, kad tai prekybininkas, vykstantis į užsienį verslo reikalais ir patikintis savo kapitalą tarnams. Tai gana didelė suma: vienas talentas prilygo dešimčiai tūkstančių denarų, o denaras buvo atlyginimas už vieną darbo dieną. Akivaizdu, kad šeimininkas šiuos pinigus savo tarnams patiki, norėdamas, kad jie negulėtų tuščiai. Iš pat pradžių aišku, kad tarnai turės gautus pinigus tinkamai panaudoti ir už juos atsiskaityti.

Taigi, kiekvienas tarnas turi jam nepriklausantį  turtą. Jis žino, kad tai jo šeimininko nuosavybė, ir žino, kad turės jam ją grąžinti, tačiau tarp jų yra skirtumas: ne visiems buvo patikėta vienoda suma. Kiekvienam buvo duota pagal jo sugebėjimus.

Du tarnai investuoja gautą kapitalą. Nepatikslinama, kaip jie tai padarė, bet abu padvigubina gautąją sumą. Trečiasis tarnas jam patikėtus pinigus užkasa. Tai nėra neprotingas poelgis: praeityje tai dažnai pasirodydavo, kaip geriausias būdas apsaugoti pinigus nuo vagių.

Kodėl jis slepia turimą talentą? Tarnas taip elgiasi todėl, kad lygina save su kitais. Pirmieji du gyvena drąsiai, rizikuodami, bandydami galimybes. Trečiasis, priešingai, bijo, ir todėl baimė jį stabdo. Jo širdis apimta baimės, todėl jis gyvena, nejausdamas džiaugsmo, nieko nenorėdamas, jis nekuria, o tik konservuoja. Jis nežino, kad pasaulis ir širdis mums duoti ne kaip daiktai, kuriuos reikia saugoti, bet kurie padeda siekti pilnatvės. Visi krikščionys yra pašaukti būti ne brangių dalykų saugotojais, bet naujų darbų kūrėjais…

Praėjo daug laiko, apie šeimininką nieko nebuvo girdėti, galbūt netgi galėjo kilti mintis, kad jis žuvo ilgoje kelionėje, tačiau galų gale jis grįžta ir nori sužinoti, ką tarnai padarė su jo pinigais.

Pirmieji du tarnai pristato savo investicijų vaisius. Jie padvigubino gautą sumą ir susilaukia šeimininko pagyrimo: ne todėl, kad laimėjo, bet todėl, kad stengėsi, kad pasitikėjo, kad išdrįso, nebijojo eiti pirmyn.

Dievas nėra šeimininkas, kuris nori susigrąžinti duotus talentus. Tai, ką tarnai pasiekė, ne tik lieka jiems, bet ir vėl padauginama: „Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius“. Tarnai eina atiduoti, o šeimininkas dar prideda, nes žmogus gyvena ne vien tam, kad grąžintų Dievui savo dovanas, bet kad jos duotų vaisių ir taptų kitų dovanų sėkla.

Gera matyti, kad tas, kuris ištiesia dešimt talentų, šeimininko akyse nėra geresnis už tą, kuris duoda keturis. Dievas matuoja ne kiekį, o kokybę.

Tačiau svarbiausias palyginimo mokymas suvokiamas per neigiamą pavyzdį. Trečiasis tarnas pabūgo užsiimti verslu, todėl paslėpė pinigus, bijodamas juos prarasti ir taip užsitraukti šeimininko rūstybę.

Kas trukdė trečiajam tarnui pasielgti taip, kaip pirmieji? Baimė: jis nenori suklysti, nenori priimti neteisingų sprendimų, bijo būti teisiamas. Jis nori viską kontroliuoti, nori būti užtikrintas, bet, taip elgdamasis, pralaimi viską. Žinoma, jei būtų rizikavęs, jis galėjo prarasti pinigus, nes niekas negali tokiu atveju garantuoti sėkmės, tačiau, jei nerizikuojame, mirštame.

Tai ir yra šventumas: drąsa rizikuoti tuo, ką turime. Gyvenimas, bijant bausmės, paverčia mus nenaudingomis davatkomis, tuo tarpu šventumas reiškia, kad gyvename kaip Dievo vaikai. Gera reikia daryti iš meilės, o ne iš baimės. Kokia prasmė gyventi, kaip šventiesiems vien tik dėl to, kad bijome pragaro?

Atrodo, kad daug mūsų bendruomenių taip ir gyvena: stabdomos baimės, kartojančios įprastus veiksmus ir tingėdamos imtis ko nors naujo. Daugelis krikščionių supainioja nuolankumą su atsakomybės atsisakymu, taip palaidodami brangų talentą, kuris jiems buvo duotas kaip dovana. Vis dar yra daug krikščionių, kurie Dievą įsivaizduoja kaip negailestingą buhalterį, iš dangaus barstantį malones ir lengvatas pagal įgytus nuopelnus, arba kaip kelių policininką, kuris mėgaujasi baudomis už kiekvieną mūsų nusižengimą. Laimei, tai ne tas Dievas, kurį apreiškė Jėzus iš Nazareto. Jėzaus Dievas yra aistringas Tėvas, kuris mumis pasitiki, patiki mums brangų lobį ir palieka jį mums. Nuo mūsų priklauso, ką su šia dovana padarysime.

Skirtingai nei jo kolegos, trečiasis tarnas apibūdinamas kaip nedoras ir tingus. Šeimininkas atima jam duotus pinigus ir atiduoda juos pirmajam tarnui. Jam paskelbtas griežtas nuosprendis: jis nenaudingas tarnas, iš jo nėra jokios naudos…

Taip Matas paaiškina, ką reiškia būti budriam. Tai ne vien tik kantrus Kristaus sugrįžimo laukimas, ne valią paralyžiuojantis Dievo teismo laukimas, bet galimybė kuo geriau panaudoti Dievo mums duotas dovanas, tai, ko turime „nedaug“.

Mums duotas talentas yra mūsų gyvenimas: gyvenkime juo! Tai paveldas, kuris turi nešti vaisius, bet tam reikia išdrįsti ir surizikuoti. Vienintelis mūsų priešas – baimė. Viskas įmanoma tiems, kurie tiki, bet nieko nepasieks tie, kurie bijo…

Adolfas Grušas