Kalėdos nuo seno įkvepia tikėjimo liudytojus ir rašytojus

Net kiečiausias širdis Kalėdos sujaudina, sukelia švelnumą, nuostabą. Jausmai, kurie tikinčiojo širdyje persikeičia į maldą. Šventųjų gyvenimuose pilna nuorodų į prakartėlę, dažniau – į Kūdikėlio Jėzaus gimimą. Motina Teresė, Kalkutos mažutėlių angelas, 2016 m. paskelbta šventąja, viename iš apmąstymų rašė:

„Kalėdos aplanko kaskart, kai nutyli, kad išgirstum kitą. Kalėdos – kai  nepriimi tų principų, kurie nustumia engiamuosius į visuomenės užribius. Kalėdos - kai tikiesi kartu su netekusiais vilties. Kalėdos ateina kaskart, kai nuolankiai pripažįsti savo ribotumą ir trūkumus.

Vyskupas Tonino Bello, „Bažnyčios su prijuoste“ apaštalas, kurio beatifikacijos procesas dar vyksta, paliko „nepatogius“ linkėjimus, kuriuose iš Italijos Apulijos regiono kilęs ganytojas pabrėžė būtinybę atrasti tikrąją gruodžio 25-osios prasmę, pradedant nuo dėmesio paskutiniausiems. Paliko ir laišką įsivaizduojamam draugui, kviesdamas jį nebijoti.

„Tavyje pasėta viltis, kuri vieną dieną pražys. Maža to, viena šaka jau pražydo. Jei tu apsižvalgytum, išvystum, kad net ir tavo brolio širdyje, šaltoje kaip tavoji, išdygo tvirta lūkesčių šakelė. Ir visame pasaulyje, virš ledo apklotų, išdygo sodinukai, pilni pumpurų. Tai vilties miškas, kuris meta iššūkį tankiems audrų vėjams ir, vis dar siūbuodamas, atsilaiko prieš mirtį atnešančias audras. Nebijok, mano drauge. Kalėdos tau neša džiugią žinią: Dievas nužengė į šį nerimastingą pasaulį. Žinai, kokį vardą jis pasirinko? Emanuelis, Dievas su mumis. Drąsos, ateis diena, kai tavo sniegynai ištirps, tavo audros nurims ir pavasaris be saulėlydžių karaliaus tavo sode, kur popietėmis Dievas ateis su tavimi pasivaikščioti.“

Ir rašytojai dažnai išmėgindavo jėgas, apdainuodami Kalėdas. Prisiminkime Charlesą Dickensą ar anglikono Roberto Louiso Stevensono mintis „Kalėdų pamoksle“. Štai kaip meldėsi „Keista daktaro Džekilo ir pono Haido byla“ autorius:

„Mylintis Tėve, padėk mums prisiminti Jėzaus gimimą, kad galėtume dalyvauti angelų giesmėse, piemenų džiaugsme, išminčių garbinime. Uždaryk neapykantos duris ir atverk meilės vartus visame pasaulyje. Tegul gerumas lydi kiekvieną dovaną, o geri linkėjimai – kiekvieną sveikinimą. Išvaduok mus nuo blogio palaiminimu, atnešančiu Kristų, ir išmokyk mus būti džiugiais, tyraširdžiais. Kad Kalėdų rytą būtume laimingi, jog esame tavo vaikai, o Kalėdų vakaras tepalydi mus miegoti su dėkingomis, atlaidžiomis ir atleidžiančiomis mintimis, dėl Jėzaus meilės. Amen.“

Popiežius kaip sektiną pavyzdį yra nurodęs kunigą italą Primo Mazzolari, sudėtingą ir įspūdingą asmenybę. Ne visada suprastas kunigas buvo „Prakartėlės kelio“ autorius:

„Jei pasaulis vis dar nori turėti laisvų žmonių, jei nori turėti teisingų žmonių, jei nori turėti žmonių, kurie jaustų brolybę, turime nepamiršti prakartėlės kelio!

Tai mokykla, kur net paviršutiniškiausias mokinys gali išmokti didžių Kalėdų pamokų: paprastų ir švarių dalykų skonio, tylos, taikos, meilės. Prakartėlė – tai šviesos vieta, kur viskas susilieja, kur guli Kūdikėlis. Ir tik jis gali nuprausti žemės veidą ir atsukti jį į teisingą pusę!“

Tarp gražiausių Kalėdų meto maldų neabejotinai atsiduria „Viešpatie, ateik“, parašyta italų kunigo, teologo ir poeto Davido Turoldo, kuris kreipiasi į Viešpatį:

„Ateik naktį,
tačiau mūsų širdyje nuolatinė naktis,
tad ateik visada, Viešpatie

Ateik tyloje,
mes niekada nebežinome, ką pasakyti vienas kitam,
tad ateik visada, Viešpatie

Ateik vienišume,
tačiau kiekvienas iš mūsų tampa vis vienišesnis,
tad ateik visada, Viešpatie

Ateik, taikos vaike,
mes nežinome. kas yra taika,
tad ateik visada, Viešpatie

Ateik mus išlaisvinti,
mes vis labiau vergaujame,
tad ateik visada, Viešpatie

Ateik mus paguosti,
mes vis liūdnesni,
tad ateik visada, Viešpatie

Ateik mūsų surasti,
mes vis labiau pasimetame,
tad ateik visada, Viešpatie

Ateik Tu, kuris mus myli,
niekas nėra bendrystėje su savo broliu,
jei pirmiausiai nėra su Tavimi, o Viešpatie

Mes tolimi, pasiklydę,
nežinome, kas esame, ko norime,
ateik, Viešpatie,
ateik visada, Viešpatie“

Tai žinomų tikėjimo liudytojų ir rašytojų maldos ir apmąstymai. Tačiau nereikia būti garsiam, kad Viešpats išgirstų. Pakanka leisti kalbėti širdžiai.

(DŽ/Avvenire)