Kristaus gimimas – Kalėdos

Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją. Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia. Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje. Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą. Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose.“ Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 1–14)

MŪSŲ KALĖDOS

Laukimo ir nerimo istorija pasiekė savo pabaigą. Gimsta Kūdikis. Atrodytų, paprastas įvykis, kuriame nėra nieko ypatingo, nėra jokio jėgos demonstravimo, pagaliau, jame nėra ir laimingos pabaigos, atsižvelgiant į tai, kad tas naujagimis atėjo į pasaulį ėdžiose, niekam nekreipiant į tai dėmesio.

Kalėdų nakties Mišių skaitiniuose susiduriame su vienu pasikartojančiu žodžiu; „mes“.

Pirmajame skaitinyje iš pranašo Izaijo knygos girdime: „Kūdikis mums gimė! Sūnus duotas mums!“

Apaštalas Paulius laiške Titui rašo: „Jis atidavė save už mus“.

Evangelijos skaitinyje angelas skelbia žinią: „Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“.

Išsipildė Dievo pažadas. Šventojo Rašto tekstai aiškiai pasako, koks yra to pažado tikslas: juo esame mes. Labai dažnai manome, kad pasaulyje vykstantys įvykiai yra atsitiktiniai, kad egzistuoja kažkokia slėpininga lemtis. Todėl net ir apie Kristaus gimimą kartais mąstome tomis pačiomis kategorijomis, įsivaizduodami, jog atpirkimo istorija yra tiktai kažkas, į ką esame įtraukti todėl, kad kitaip negalėjo būti, kad tai niekaip nesusiję su mūsų laisve ir apsisprendimu.

Ne, ne taip yra su Kalėdomis.

Visa tai yra skirta mums ir įvyksta dėl mūsų. Mums yra duotas Kūdikis, nes Jis yra mūsų Išganytojas. Jėzus gimė ne tam, kad kažką nuveiktų, bet tam, kad pasiektų žmones. Mes esame Kalėdų tikslas. Kūdikis gimsta iš meilės mums. Tai laisvas dangaus Tėvo pasirinkimas, tai paklusnus Jėzaus motinos „taip“.

Didžiausia Kalėdų nakties paslaptis yra meilė, veltui duodama, ištikima, konkreti. Gimusiame Kūdikyje ji tampa prieinama ir juntama. Šis gimęs Kūdikis yra tikras žmogus, drauge likdamas ir tikru Dievu. Dievas, kuris yra Meilė, jame priartėja prie mūsų, kad mes galėtume tai pajusti ir priimti. Kaip tik todėl dėl mūsų gimusiam kūdikiui reikia mūsų.

Kas yra tie mes, kuriems skirta Kalėdų žinia?

Mes – tai „tauta, gyvenusi tamsoje“. Toji tamsa yra tremties vergija, prievarta, atnešanti karus ir nelaimes, neteisingumas žmonių tarpusavio santykiuose. Ant mūsų nusileidžia naktis, kai tuštybė ir pasaulio siekiai, verčiantys susikurti savo tikėjimą arba apskritai gyventi be Dievo, mumyse paima viršų.

Mes – tai piemenys, žmonės, esantys už įstatymo ribų, visuomenės atstumti ir priversti naktį budėti, saugant jiems nepriklausančią bandą. Žmonės, besijaučiantys niekam netinkami ir nesaugūs, pasimetę dėl savo pačių menkumo.

Mes – tai vargšai ir nusidėjėliai. Tačiau kaip tik į mus, naujuosius piemenis, kreipiasi angelai: „Jums gimė Išganytojas“.

Jėzaus gimimas reiškia pažado išsipildymą, atnešantį džiaugsmą ir ramybę mums, visiems, išgirdusiems šią žinią, o taip pat ir visiems žmonėms, nes Dievo meilė skirta kiekvienam žmogui.

Švęsti Kalėdas – tai pasijusti tais, kuriems yra skirta Dievo meilės dovana. Nustebinti ir džiugūs, galbūt, kažkiek išgąsdinti Dievo didybės, tačiau vedami švelnumo, regimo gimusiame Kūdikyje, mes tampame Bažnyčia, kur kiekvienas jaučiasi pakviestas ir mylimas, o kiti, dar tebesantys tamsoje, matydami mus, galės pripažinti, kad ir jiems buvo duotas Išganytojas.

Adolfas Grušas