Palaimintasis kardinolas Eduardo Pironio
Ilgamečio Romos kurijos nario, Pasaulinių jaunimo dienų (PJD) architektu vadinamo E. Pironio (1920–1998) beatifikacijai kelią atvėrė 2006 m. Argentinoje įvykęs stebuklas – nepilnamečio berniuko staigus ir visiškas pagijimas. Pusantrų metų Juanas Manuelis netyčia įkvėpė nuodingų cheminių medžiagų, sunkiai susirgo ir buvo mirties pavojuje. Sąmonės netekęs vaikas pagijo po to, kai jo tėvai kelias dienas karštai meldė Dievo tarno E. Pironio užtarimo. Jie kreipėsi į šį Dievo tarną perskaitę klebono išplatintą E. Pironio dvasinį testamentą. Pagijimo įvykį ištyrė Šventųjų skelbimo dikasterija Romoje, tuomet popiežius š. m. lapkričio 8 d. patvirtino dikasterijos išvadas dėl vaiko stebuklingo pagijimo.
E. Pironio, migrantų iš Italijos Giuseppe’ės ir Enricos Buttazzoni dvidešimt antrasis vaikas, gimė 1920 m. gruodžio 3 d. Buenos Airių provincijos Nueve de Julio mieste. 1943 m. įšventintas kunigu Luchano bazilikoje ir 1964 m. toje pačioje Marijos šventovėje – La Platos vyskupu augziliaru, E. Pironio išgarsėjo kaip teologas, veiksmingai prisidėjęs prie posusirinkiminės vizijos kūrimo Lotynų Amerikos Bažnyčioje, ypač per 1968 m. Medeline įvykusį žemyno vyskupų konferencijų (CELAM) suvažiavimą. E. Pironio dalyvavo pirmosiose Vatikano II Susirinkimo sesijose kaip patarėjas ir paskutinėse dviejose sesijose kaip Susirinkimo tėvas. Išrinktas CELAM generaliniu sekretoriumi, paskui pirmininku, siekė įgyvendinti Medelino suvažiavimo gaires dėl Bažnyčios, tarnaujančios vargstantiems. 1974 m. popiežiaus šv. Pauliaus VI kvietimu vadovavo Romos kurijos gavėnios rekolekcijoms, o po metų buvo paskirtas Romos kurijos nariu, vadovavo Vienuolijų kongregacijai, vėliau Pasauliečių tarybai, rūpinosi naujųjų bažnytinių sąjūdžių formacijos gairių apibrėžimu ir PJD organizavimu kartu su šv. Jonu Pauliumi II. 77 m. kardinolas mirė Vatikane po ilgos ligos, jo žemiški palaikai išvežti į gimtinę ir palaidoti Luchano Švč. M. Marijos bazilikoje.
Anot vyskupo Carloso Malfos, Chascomuso vyskupijos ganytojo Argentinoje ir palaimintojo buvusio sekretoriaus La Platoje, E. Pironio dvelkė šventumu – bendravimas su juo žadino norą būti geresniu ir paprastesniu. Jis buvo labai dvasingas, žmogiškas ir pasiaukojęs Dievui. Vyskupas priminė E. Pironio mokymą, jog krikščioniškas dvasingumas įmanomas tik vienu būdu: visišku sekimu Evangelija. Palaimintasis kardinolas savo uždaviniu Romos kurijoje laikė ne tiek spręsti problemas, kiek atverti tikrus evangelinius kelius. Jis grindė dvasingumą kristologiniu Velykų slėpiniu ir mariologiniu pamaldumu, pastarąjį puoselėjo savo motinos pavyzdžiu. Pasak pal. E. Pironio, būti ištikimam Evangelijai reiškia gyventi ir bendrauti pagal velykinio slėpinio džiaugsmą. Jis visą savo egzistenciją laikė Luchano Švč. Mergelės stebuklu, lydėjusiu jį nuo pat gimimo. Kardinolas, dabar palaimintasis, pasakodavo, kad medikai perspėjo jo motiną, kad daugiau negimdytų po dvidešimt pirmojo vaiko, nes per didelis pavojus jos gyvybei. Tačiau moteris dvidešimt antrojo vaiko gimimą pamaldžiai pavedė Luchano Marijos užtarimui. E. Pironio buvo paskutinis tėvų šeimos vaikas.
Mirusio 77 metų kardinolo E. Pironio žemiškus palaikus 1998 m. Buenos Airių oro uoste pasitiko tuometinis Argentinos sostinės augziliaras vyskupas J. M. Bergoglio – dabar popiežius Pranciškus. 2008 m. jis apie palaimintąjį E. Pironio pasidalijo tokiomis dvasinėmis įžvalgomis: „Jis per savo gilų nuolankumą atverdavo šventumo panoramą, atverdavo horizontus, bet niekam niekuomet neužverdavo durų. Jis rodydavo nepaprastą kantrybę, tokiu būdu per jį atsispindėdavo Dievo meilė mums“. (SAK / Vatican News)
