„Sacrosanctum concilium“ 60-osios metinės
Konstitucija, liturgiją iškėlusi kaip Bažnyčios gyvenimo viršūnę ir versmę, buvo pirmoji iš keturių susirinkimo priimtų ir popiežiaus paskelbtų konstitucijų. Už ją balsavo 2158 ir 19 – prieš. Popiežius Paulius VI, supratęs, kad kai kurie liturgijos reformų klausimai pareikalaus didesnio pasirengimo ir laiko, netrukus sudarė tik jam pavaldžią Tarybą konstitucijai apie šventąją liturgiją įgyvendinti.
Tarybos steigiamajame dokumente motu proprio „Sacram liturgiam” Paulius VI patikino, kad jo ir jo pirmtakų, kaip ir daugelio Bažnyčios ganytojų, didelis rūpestis atkakliai saugoti, puoselėti ir, pagal reikalą, atnaujinti liturgiją kyla iš to, kad „žemiškojoje liturgijoje jau iš anksto patiriame tą dangiškąją liturgiją, vykstančią šventajame Jeruzalės mieste, į kurį kaip keleiviai einame, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje, kaip einantis kunigystės tarnybą šventoje vietoje. Liturgijoje drauge su visais dangaus kariuomenės pulkais giedame Viešpačiui garbės himną; pagarbiai prisimindami šventuosius, tikimės gauti kokią nors jų dalį ir prisijungti prie jų bendruomenės; laukiame Išgelbėtojo, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kol jis, mūsų gyvastis, pasirodys, ir mes su juo drauge pasirodysime šlovingi“. (SC 8).
Paulius VI karštai paragino visus tikinčiuosius, visų pirma dvasininkus, su giliu tikėjimu įsisąmoninti konstitucijos dėsnius, kad galėtų juos įgyvendinti, kai tik įsigalios konkrečios normos. Jis kvietė vyskupijų ganytojus, kad su kunigais – Dievo slėpinių skleidėjais – darytų viską, kad jiems patikėtų bendruomenių tikintieji suprastų ypatingą liturgijos stiprybę ir vertę ir galėtų kūnu ir dvasia iki galo ir pamaldžiai dalyvauti Bažnyčios apeigose (plg. SC 8).
Paulius VI nurodė kai kurias reformas įvesti tuoj pat. Įsakė, kad, be liturgijos dėstymo seminarijose klausimų, vyskupijose tuoj pat būtų steigiamos liturgijos ugdymo komisijos, o kur tai įmanoma – dar dvi komisijos: viena – sakralinei muzikai, kita – sakraliniam menui. Pastariesiems klausimams susirinkimo tėvai skyrė ypatingą dėmesį, skirdami net du iš septynių konstitucijos skyrių muzikai ir menui, apimant įvairiausius aspektus nuo muzikos ir meno vaidmens liturgijoje, formacijos iki kūrėjų vaidmens.
Konstitucijos autoriai priminė sekmadienio vertę kviesdami sekmadienį – Viešpaties dieną – pabrėžtinai švęsti kaip pamatinę šventę, už kurią nėra svarbesnės, nes tai yra visų liturginių metų pagrindas ir branduolys.
Iš liturgijos, ypač iš Eucharistijos, kaip iš šaltinio, trykšta į mus malonė ir jos dėka veiksmingiausiai pasiekiamas žmonių pašventinimas Kristuje bei Dievo pašlovinimas, kurių kaip tikslo siekiama visais kitais Bažnyčios darbais (SC 10).
Susirinkimas su popiežiumi pasisakė už sveikos tradicijos išlaikymą paliekant atvertas duris teisėtai pažangai, ragino visas liturgijos reformas atidžiai išstudijuoti bei atsižvelgti į tuo metu jau įvykusią liturgijos atsinaujinimo patirtį.
Be daugelio kitų pamatinių, praktinių ir teorinių pastoracijos klausimų, susirinkimo tėvai konstitucijoje sakė neturintys nieko prieš, jei būtų įvestas nekintamas kalendorius ir Velykos būtų švenčiamos visada tą patį sekmadienį, jei tam pritartų visi tie, kuriems tai rūpi, ypač seseriškos Bažnyčios, beje, anuomet, prieš šešis dešimtmečius Susirinkimo ir popiežiaus paskelbtoje konstitucijoje dar vadintos nuo Apaštalų Sosto bendrystės atsiskyrusiomis Bažnyčiomis.
Konstitucijos
Sacrosanctum concilium priėmimas vainikavo pirmų dviejų susirinkimo sesijų darbą. Po pirmosios 1962 m., spalio 11 d. – gruodžio 8 d., kuriai vadovavo popiežius šv. Jonas XXIII, Susirinkimas, vadovaujamas popiežiui šv. Pauliui VI, susirinko į antrą sesiją 1963 m. rugsėjo 29 d. ir sesijos darbus užbaigė 1963 m. gruodžio 4 d. dviejų dokumentų priėmimu ir paskelbimu. Be jau aptartosios konstitucijos liturgijos klausimu, Vatikano antrasis susirinkimas tą pačią 1963 m. gruodžio 4 d. paskelbė dekretą Inter mirifica visuomenės komunikavimo priemonių klausimu. (SAK / Vatican News)
