Švč. Mergelė Marija, Dievo Gimdytoja

Švenčiausioji Mergelė Marija, Dievo Gimdytoja, moko mus, prieš pasakant žodį, visų pirma klausytis Dievo.

Anuo metu piemenys atsiskubino į Betliejų ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį. O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta. Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose. (Lk 2, 16–21)

VIEN TIK DIEVAS

Moteris suvokiama kaip motina tada, kai susilaukia kūdikio. Taip pat ir Marijos mes negalime įsivaizduoti be Jėzaus. Vis dėlto Nazareto mergaitės motinystė yra išskirtinė, nes ji yra Dievo Motina. Tai titulas, pranokstantis bet kokį žmogiškąjį supratimą ir jį įmanoma suprasti, tik padedant tikėjimui. Biblinė istorija, atrodo, pripratino mus prie vienokios ar kitos stebuklingos motinystės, taip kaip dabar mokslinė – techninė pažanga leidžia spręsti įvairias nevaisingumo problemas, kad ir imdamasi etiškai nepriimtinų manipuliacijų, tačiau niekuomet joks tikintysis nebūtų drįsęs įsivaizduoti, kad moteris gali tapti Dievo Sūnaus motina. Vien tik dieviškasis pasirinkimas, skirtas tam, kas yra maža ir silpna, gali kažkiek nušviesti šią paslaptį… ir kaip tik šios šventės Evangelija mums kalba apie mažumą.

Visų pirma įspūdį daro piemenų atvirumas, kai jie nedvejodami paklūsta angelo kvietimui eiti į Betliejų. Šiandien žmonės, prieš keliaudami link kokio nors tikėjimo nurodyto tikslo, nesvarbu, ar tai būtų ryšių su klaidingu gyvenimo būdu nutraukimas, ar drąsaus pasirinkimo realizavimas, pirmiausia kalba apie tai, jog turi jaustis tam „pasirengę“. Tiesa, ką reiškia būti pasirengusiems, jie taip ir nesugeba paaiškinti, bet užtat labai dažnai atidėlioja neribotam laikui tai, ką jiems aiškiai nurodė Dvasia.

Kitas paprastumo ženklas – tai „kūdikis, paguldytas ėdžiose“. Mums gerai žinoma eucharistinė ėdžių simbolika, kai gyvulių maitinimo vieta tampa lopšiu Tam, kuris savimi maitins visą pasaulį, bet nežiūrint to, privalome nepamiršti tikrovės apie vargingą Mesijo gimimo aplinką.

Taip pat ir nuostaba tų, kurie klausėsi piemenų pasakojimo, tipiška mažiesiems. Šiandien pedagogai moko apie pavojų viską iki smulkmenų pasakoti vaikams ir to nerekomenduoja, kad taip jie, neva, būtų apsaugoti nuo nusivylimo. Tačiau jie nepastebi, kad taip atimamos galimybės laukti kažko gražaus ir priimti tai su nuostaba. Tuo tarpu Dievas taip ir ateina į žmonių širdis: kaip kūdikis.

Prakalbus apie nuostabą, į pirma planą išeina Marija, kuriai tokia sielos būsena yra ne spontaniška, bet kyla iš jos dvasinio gyvybingumo. Ji „dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“: Evangelistas čia labai taikliai pastebi Mergelės Marijos sugebėjimą pastebėti su Jėzumi susijusius įvykius ir atskleisti jų prasmę pagal Dievo planą. Jos nekalta širdis, nepadalinta, priklausanti Dievui, sugebėjo sujungti į vieną iki tol nematytus ir nepaaiškinamus įvykius. Tai vertinga pastaba mums, kai mes, ypač pradėdami Naujuosius Metus, mėginame sau išsiaiškinti laiko prasmę ir paprastai tai darome nesėkmingai. Verta prisiminti, kad moralinis pakrikimas, kurio dabar tiek daug pasaulyje, sumenkina sugebėjimą suprasti Dievo planus. Tas kuris laiko atsukęs tūkstantį čiaupų, neleidžia plačiai tekėti pagrindinei srovei ir yra priverstas stebėti, kaip stinga drėgmės sodui, kurį norėtų matyti žydintį.

Šalia to Marija savo pavyzdžiu moko mus, kad „širdis“, ta žmogaus vidinė dimensija pati pasižymi vidiniu gyvybingumu, kurio niekas negali paneigti. Labai daug žmonių veikia, paklusdami pirmajam impulsui, kiti imasi išskaičiavimų, tuo tarpu Marija parodo, kad nepertraukiamame dialoge su Dievu mes kiekvienas nusprendžiame, kokiu žmogumi norime būti. Evangelijos tekste nėra aiškiai pasakyta, tačiau reikia manyti, jog Marija nesijautė vieniša, bet nuolat prieš akis turėjo Tėvo, su rūpesčiu žvelgiančio į Sūnų, veidą.

O kaip mes? Ar esame tikri, jog Dievas yra mūsų ypatingas pašnekovas? O gal priešingai: mūsų stabai yra mūsų rūpesčiai, kuriuos, tiesa, galime patikėti Viešpačiui, bet kiek mumyse yra minčių apie tai, kas priklauso Dievui?…

Marija, kuri savo žvilgsnį kreipė į Dievą, jau iš anksto mylėjo visus, ir todėl ji yra visų mūsų Motina. Švenčiausioji Mergelė Marija, Dievo Gimdytoja, moko mus, prieš pasakant žodį, visų pirma klausytis Dievo. Taip elgdamasi ji pati ištarė vieną žodį: „Jėzus“ – vardą, kurį išgirdo iš angelo apreiškimo metu, ir tas Žodis visiems tapo išgelbėjimu…

Adolfas Grušas

2023 gruodžio 31, 13:05