Kristaus Apsireiškimo iškilmė (Trys Karaliai)

KELIONĖ PAS DIEVĄ

Mons. Adolfas Grušas

Viešpaties Apsireiškimo iškilmės Mišiose skaitoma Evangelijos ištrauka geriausiai atsimenama dėl joje aprašomos išminčių kelionės istorijos. Tie paslaptingi asmenys atvyko iš tolimos rytų šalies aplankyti gimusio Kūdikėlio Jėzaus ir atnešė jam simbolines dovanas. Skaitant šį pasakojimą tikinčiajam gali kilti nemaža klausimų: iš kur konkrečiai išminčiai atvyko, kas tokie jie buvo, kokie buvo jų vardai, kodėl dovanojo Jėzui būtent auksą, smilkalus ir mirą, jie ėjo, sekdami žvaigždę ar kometą, jei kometą, tai kaip ji vadinosi?… Tų klausimų galima prirašyti daugybę, bet aišku viena: išsamaus ir tikslaus atsakymo į juos negausime, nes jie tik atitraukia mūsų dėmesį nuo tikrosios šventės esmės, nes tai yra ne, kaip mėgstama, sakyti „Trijų Karalių šventė“, bet Viešpaties Apsireiškimo iškilmė. Eilinį kartą žmonės supainiojo kūrinį su Kūrėju…

Kalėdose atšventę Jėzaus Gimimo įvykį šiandien esame kviečiami apmąstyti, kokia yra to Įsikūnijimo prasmė. Kodėl Dievo Sūnus tapo žmogumi? Iš tiesų Dievas nenorėjo likti nepažintas, pasislėpęs nuo savo kūrinių. Jis norėjo apsireikšti žmonėms ir tai darė nuo pat gimimo žemėje akimirkos: dar prieš išminčius gimusį Kūdikį aplankė piemenys. Piemenys ir išminčiai: žydai ir pagonys, vargšai ir turtuoliai, visuomenės atstumtieji ir valdžios atstovai. Tai reiškia, jog Dievo Sūnus įsikūnijo dėl visų, ir kviečia visus bei kiekvieną Jį pažinti, pripažinti ir pasinaudoti Jo atėjimo į pasaulį vaisiais. Šia prasme Viešpaties apsireiškimas yra ne vien tik Jo gimimas, bet ir visas gyvenimas, apvainikuotas mirtimi ir prisikėlimu.

Dievas tampa žmogumi, kad priartėtų prie mūsų, kad kreiptųsi į mus suprantamais žodžiais ir darbais. Šventasis Raštas tai nusako šiais žodžiais: „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų“. Tai yra Dievo apsireiškimo viršūnė, paskutinis žodis, po kurio nebegali būti jokio kito, bent jau kol žmogus, pasiekęs Jo akivaizdą, galės kontempliuoti „veidas į veidą“.

Kaip tik iš to kyla šios šventės svarba. Ji skatina mus atidžiau pažvelgti į nenusakomą Dievo dosnumą: Amžinasis, Begalinis, Visagalis, Kūrėjas ir pasaulio Viešpats, Tas, kuriam nieko nestinga, panoro ateiti pas mus, savo vargšus kūrinius. Jis tai padarė dėl mūsų gerovės, taip išreikšdamas savo beribę meilę. Drauge šiandien prisimename ir dar vieną dalyką: Viešpats tai padarė, norėdamas bendrauti su mumis. Jis sukūrė žmogų „į save panašų“ ir jį vienintelį apdovanojo protu ir laisva valia tam, kad žmogus pajėgtų bendrauti su Juo.

Dievo mums duota išmintis skatina mus leistis į nuostabias keliones. Žmogus tyrinėja  visatą, išranda mašinas ir vaistus, suteikia daiktams meninę ar poetinę formą, tačiau vis dėlto pati svarbiausia mūsų gyvenimo kelionė yra ieškojimas To, kuris mums visa tai suteikė. Mūsų visų laimei ši galimybė nėra rezervuota didvyriams ar išskirtiniams išminčiams. Dievas atlygina kiekvienam, kuris, ieškodamas Jo, sudeda į tai visus savo gabumus, visas turimas galimybes. Minėdami išminčių kelionę prie Kūdikėlio Jėzaus lopšelio, mes  turime prisiminti ir mus kviečiantį Dievo balsą.

Toje ieškojimų kelionėje mes galime leisti į plaukiojimus jūromis, pasiekti kitus žemynus ar tolimas salas, tačiau labai gali būti, kad iki Viešpaties apsireiškimo mums stinga tik vieno žingsnio… iki netoliese esančio kito žmogaus…