Moterų autoritetas ir vadovavimas ankstyvojoje Bažnyčioje
Pasakojimą Christine Schenk pradeda prisiminimu iš jaunystės: „Kai buvau jauna vienuolė Šv. Juozapo kongregacijoje Klivlende, labai norėjau suprasti, kas buvo mūsų tikėjimo pramotės. Nors aistringai mėgstu Biblijos tekstus, man dažnai sunku juose atpažinti save, nes mūsų tekstai beveik visada kalba apie tikėjimo protėvius vyrus. Atsidavusios Jėzaus mokinės praktiškai nematomos“. Pradėjusi studijuoti teologijos magistrantūrą vienuolė rinko informaciją apie ankstyvosios krikščionybės moteris. Ji pristato moterų vienuolinių bendruomenių istorines šaknis.
Krikščionybė sparčiai išplito visoje Romos imperijoje, iš dalies dėl našlių ir moterų, kaip apaštalių, pranašių, evangelizuotojų, misionierių ir namų bažnyčių vadovių, iniciatyvos. Krikščionybės augimas gali būti siejamas su tokiomis moterimis kaip Marija Magdalietė ir Joana (žr. Lk 8, 1–3), Lidija (žr. Apd 16, 11–40), Febė (žr. Rom 16, 1–2). ), Olimpija, IV amžiaus diakonė, ir kt. Popiežius Benediktas XVI apie tai kalbėjo 2007 m. vasario 14 d. pabrėždamas, kad „krikščionybės istorija būtų pasisukusi visai kitaip, jei dosniai nebūtų prisidėjusios daug moterų. Ankstyvojoje Bažnyčioje moters buvimas, – pažymėjo jis, – tikrai nebuvo antraeilis dalykas“.
Žinomas ankstyvosios Bažnyčios kritikas Kelsas nedaug kalba apie moterų evangelizavimą, tačiau pateikė įrodymų apie moterų iniciatyvą ankstyvojoje krikščionybėje, teigdamas, kad krikščionys įtikinėjo žmones „palikti savo tėvus ir mokytojus ir eiti su moterimis ir vaikais, žaidimų draugais, į moterų namus, į odininkų ar audėjų dirbtuves“ (Origenas, „Prieš Kelsą“). Kelso pasakojimas sutampa su kituose ankstyvosios krikščionybės tekstuose randamais teiginiais, kad evangelizaciją vykdė žmogus žmogui, keliavo iš namų į namus, moterims kreipiantis į kitas moteris, vaikus, laisvuosius ir vergus. Krikščionės moterys (ir keli vyrai) ėmėsi iniciatyvos, nesilaikydamos patriarchato taisyklių, sekdamos savo tikėjimu Kristumi.
I–IV a. Romos visuomenėje buvo įgyvendintos trys svarbios naujovės, kurias galima priskirti krikščionių moterų evangelizacijai ir vadovavimo tarnystei. Pirmoji – tai laisvė rinktis celibato gyvenimą, kuri iš esmės sugriovė patriarchato ramstį, t. y. prievolę sudaryti santuoką. Antroji – krikščionių našlės ir mergelės gelbsti, krikštija ir auklėja tūkstančius našlaičių, kurie kitu atveju būtų mirę, nes būtų buvę palikti arba pasmerkti prostitucijai. Trečioji naujovė yra ta, kad moterų ryšių palaikymo ir evangelizacijos veikla atlieka lemiamą vaidmenį Romos visuomenei transformuojantis iš pagoniškos į krikščionišką kultūrą.
Vienuolinio gyvenimo elementų galima įžvelgti ne tik ankstyvosiose našlių bendruomenėse, tokiose kaip Tabitos, bet ir tose, kur pasirinktas celibato gyvenimas, kaip kad keturios Pilypo dukterys, turėję pranašystės dovaną, ir moterų bendruomenės Mažojoje Azijoje. Šių bendruomenių moterys ne tik gelbėjo našlaičius ir vargšes našles, bet ir pamokslavo pirmuosiuose ankstyvosios Bažnyčios susirinkimuose. Jų vadovaujanti veikla, nebūdinga to meto kultūrai, yra vienas iš dažnai neįvardintų raktų į spartų krikščionybės plitimą. Moterų misionieriškas autoritetas ir pranašiškas vadovavimas plačiame jų socialiniame tinkle pakeitė Romos imperijos veidą.
(DŽ/Vatican News)
