Penktasis eilinis sekmadienis

Išėjęs iš sinagogos, Jėzus kartu su Jokūbu ir Jonu nuėjo į Simono ir Andriejaus namus. Simono uošvė gulėjo karščiuodama, ir jie tuojau apie tai jam pasakė. Jis priėję pakėlė ją už rankos; karštis paliovė, ir ji galėjo jiems patarnauti. Atėjus vakarui, kai saulė nusileido, pas Jėzų sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius; visas miestas buvo susirinkęs prie durų. Jis pagydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų. Ir neleido demonams kalbėti, nes jie žinojo, kas jis. Labai anksti, dar neišaušus rytui, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi. Simonas ir jo draugai nusekė iš paskos ir, suradę jį pasakė: „Visi tavęs ieško“. Jis atsakė: „Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten skelbčiau žodį, nes tam esu atėjęs“. Ir keliavo po visą Galilėją, skelbdamas žodį jų sinagogose ir išvarinėdamas demonus. (Mk 1, 29–39)

Tarnystės stebuklas

Petro uošvės pagydymas – tai tarnystės stebuklas, kuris, lyginant jį su kitais, gali atrodyti nelabai reikšmingas. Vis dėlto, neturėtume pamiršti, kad stebuklai nėra galybės demonstravimas, bet Dievo gailestingumo ženklai. Taip vertinant šį pagydymą, mums atsiskleidžia tiesa apie ženklo menkumą ir ypatingą šiuo ženklu suteiktą malonę. Jei šis stebuklas būtų buvęs padarytas ne namų aplinkoje, o aikštėje, matant daugybei žmonių, ko gero, tai atitrauktų dėmesį nuo tikrosios jo prasmės.

Aprašydamas šį nedidelį ženklą evangelistas atskleidžia mums stebuklų prasmę: Jėzus, stebuklingai išgydydamas žmones, jiems suteikia galimybę tarnauti, o tarnaudami mes tampame panašūs į Dievą. Jėzus atėjo į pasaulį, kad jame padarytų stebuklą – parodytų, kad meilė yra įmanoma, ir išmokytų žmones mylėti. Toji Jėzaus meilė – tai tarnavimas žmonėms. Kas myli, tarnauja, veltui, nepaliaudamas, visiems, neišskirdamas nė vieno…

Serganti Petro uošvė – tai tarsi mūsų atvaizdas. Ji serga, vadinasi, negali patarnauti kitiems, jai yra priversti padėti kiti, ji naudojasi kitų patarnavimais. Nesugebėdami tarnauti, mes taip pat esame dvasios ligoniai, ir tik susitikimas su Jėzumi padaro mus panašiais į Jį, kuris atėjo „ne kad jam būtų tarnaujama, bet pats tarnauti“.

Tarnavimas – tai pagijimas iš mirtinos žmogų kankinančios karštligės: egoizmo, žudančio žmoguje Dievo paveikslą. Egoizmas pasireiškia tada, kai mes siekiame pasinaudoti kitų patarnavimais, kas savotiškai įpareigoja abi puses, tuo tarpu meilė parodoma tarnaujant ir suteikiant laisvę kitam žmogui. Krikščionis siekia tarnauti ir nieko nereikalauja iš kitų. Tik tada, kai kiekvienas siekia būti naudingas kitiems, galiausiai visi tampame laisvi. Apaštalas Paulius neveltui primena galatams: „Nešiokite vieni kitų naštas ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą“.

Evangelistas atkreipia mūsų dėmesį į tai, kad Jėzus neleido demonams kalbėti apie Jį. Viešpats žino, kad Dievo pažinimas dar iki nukryžiavimo turi savyje demoniškų bruožų. Vien tik lūpomis išpažindami Jėzaus dieviškumą ir nepažindami kryžiaus, mes nesuvoksime nei mumyse esančio blogio, nei Dievo meilės mums. Dievas tada būtų tik mūsų vaizduotės kūrinys.

Žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, tampa savimi tik tada, kai atsiduria Dievo akivaizdoje, kai mato Jį tarnaujantį ir pasiaukojantį iš meilės mums, kai supranta, kad irgi yra pašauktas meilei ir tarnystei.

Pašauktas daryti stebuklus…

Adolfas Grušas