Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (vasario 4 d.)
Brolis dominikonas Jokūbas Marija Goštautas šią dieną įvardijo kaip priminimą pasauliui, kad vienuolės ir vienuoliai vis dar egzistuoja (nors kas nors galbūt jau norėtų įtraukti juos į Raudonąją Knygą), ir kaip progą atnaujinti savo pasišventimą būti meilės, pasitikėjimo ir tikėjimo liudytojais:
„To paprasto tikėjimo, kuris mus daro panašius į vaikus, nes tik tas vaikiškas tikėjimas mums tampa vartais į Dangaus Karalystę. Taip, vaikiškas tikėjimas, bet ne naivus tikėjimas, o tikėjimas, kuris yra nuostabos pilnos akys, žvelgiančios į Dievo Veidą, Veidą, kuris mums taip pat atsiskleidžia Jo mylimų vaikų, Jo žmonių veiduose. Taip, pašvęstasis gyvenimas yra įsimylėjėlio pašaukimas, nes mus veda pirmyn užsidegimas meilėje Jam. Tačiau ir vėl meilė nėra tik aistra, bet ir malonė bei ištikimybė. Malonė ir ištikimybė yra dvi kojos, ant kurių mes „stovime“ savo pašaukime. Ir ne tik stovime, bet ir kaip vaikai mokomės vaikščioti ir nešti kitiems šią malonę bei ištikimybę. Ir tai vėlgi yra liudijimas kitiems, tiems, kuriuos Dievas pašaukė taipogi meilei, tačiau būtent jiems skirtame kelyje,“ – rašė brolis Jokūbas Marija Goštautas.
Nukryžiuotojo Kristaus seserų kongregacijos sesuo Viktorija Voidogaitė atkreipia dėmesį į tai, kad pašvęstieji asmenys – ne tik vienuolės ir vienuoliai, pamažu keliaujantys trijų įžadų kelionę, bet ir visi, kurie per nuoseklios kasdienybės pasirinkimus gyvena pažadu, gyva atmintimi, kad Dievas yra didžiausia ir vienintelė meilė (pavyzdžiui, kasdien ligoninėje dirbančių gydytojai, tyliai pasirinkę nesituokti dėl Kristaus).
„Pašvęstasis gyvenimas pirmiausiai yra ramybė ir nuoseklumas santykyje su Dievu, savimi ir kitais. Tas, kuris neturi ramybės, nuolat ieškos pakaitalų. Taip buvo ir bus. Nieko mūsų amžius neypatingas. Nebent dabar pagaliau turime bent minimalius įrankius siekti Bažnyčios skaudulių išvalymo. Ir tą reikia padaryt. Pašvęstasis asmuo pamažu auga ne vaškinių šventųjų tobulumo siekime, bet meilėje. Viso asmens integralumas nėra įdiegtų elementų suma, bet tapatumas. Ir šis skirtas ne kiekvienam. Todėl kartais žmonės atiduoda savo gyvenimą Kristui, o paskui (beveik per vėlai) atsiima. Nes neužtenka vien idealistinių svajonių ar noro kur nors save prasmingai (patogiai ar tiesiog pagaliau) padėti. Pašaukimas yra ir apie žmogaus galimybes juo gyventi. Kaip medicina yra tiems, kurie gali kasdien ją praktikuoti. Juk chirurgais turi tapti tie, kuriems duota, – tuomet gelbėjamos gyvybės. Netinkamas asmuo operacinėje būtų didelė rizika pacientams. Tikra katastrofa.“ – Pašvęstojo gyvenimo dienos proga rašė sesuo Viktorija Voidogaitė.
Sausio 31 dieną dienraštis bernardinai.lt paskelbė Andriaus Navicko straipsnį „Teisuoliška krikščionybė“ nėra ortodoksija“. Jame autorius apmąsto nuo senų laikų dalies krikščionių patiriamą pagundą savo tiesą įrodinėti kirviu.
„Jei pažvelgsime į tuos argumentus, kuriuos pateikia didžioji dauguma Lietuvos žmonių, įvardijančių save kaip krikščionis, išgirsime aiškų disciplinuotos visuomenės sampratos motyvą. Religija esą suteikia įprastą dekorą žmogaus gyvenimo tarpsnių ritualams: Krikštas, Pirmoji Komunija, Sutvirtinimas, Santuoka, laidotuvės. Savo ruožtu Bažnyčia dažniausiai suvokiama kaip viena iš specifines paslaugas teikiančių organizacijų, kuri turi vis labiau rūpintis moderniomis rinkodaros technikomis, norėdama prastumti savo paslaugas. Paklausa dažniausiai gimdo pasiūlą ir atvirkščiai. Nemaža dalis dvasininkų pradeda save suvokti pirmiausia kaip sakramentų teikimo administratorius, kurie varžosi dėl kuo gausesnės aptarnaujamų asmenų kaimenės, nes būtent ji yra pastovių pajamų šaltinis. Beje, taip pat ir didelė dalis tėvų Lietuvoje įsitikinę, kad tikybos pamokų tikslas pirmiausia yra padaryti mokinius geresnius, paklusnesnius. Svarbiausia, kad šie išliktų „disciplinuoto religingumo“ ribose, nenuslystų į fanatizmą, t. y. nepradėtų iš tiesų taip gyventi, tarsi Dievas būtų gyvas čia ir dabar. Neabejoju, kad krikščionybė gali padėti žmogui būti geresniam, tačiau kur kas svarbiau, jog ji grąžina Dievo vaiko laisvę. Ji yra kur kas daugiau nei moralės teorija, tai išganymo kelias. Krikščionybė svarbi ne kaip priemonė, siekiant kitų tikslų, bet kaip kelias į visavertį gyvenimą. Visos kitos jos dovanos kur kas mažiau reikšmingos,“ – dienraštyje bernardinai.lt rašo Andrius Navickas.
Vasario 3 dieną Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje vyko Forumas „Apie Sinodą ir sinodiškumą: kad būtume gyva Bažnyčia.“ Jame dalyvavę vyskupai, teologai, mokslininkai ir aktyvūs sielovados darbuotojai prisiminė sinodų reikšmę Bažnyčios istorijoje, apžvelgė pastaraisiais metais nueitą sinodinį kelią, apmąstė, ką reiškia būti į santykį orientuota Bažnyčia, kaip spręsti pasitikėjimo iššūkius, kokia savi-evangelizacijos reikšmė.
Giedrius Tamaševičius