Brolis Reno-Marija CSJ: kasdien padovanoti sau bent 10 minučių maldos
Dažnai esame taip įsisukę į pareigų ir darbų verpetą, kad atsipeikėjame tik prieš Didžiąją savaitę: „Jau? Taip greitai?“ Tad kaip iš tikrųjų išgyventi gavėnią?
Taip, mes visi šiek tiek esame panašūs į vienuoliktos valandos darbininkus (Mt 20,1-16)! Gavėnia yra laikas, kai Šventoji Dvasia intensyviau veikia mūsų širdyse, kad priartintų mus prie Viešpaties. Pelenų trečiadienį pirmasis skaitinys prasideda šiais pranašo Joelio žodžiais: „Grįžkite pas mane visa savo širdimi“ (Jo 2, 12). Sugrįžimas pas Viešpatį, tai – gavėnios malonė. Bet ji neveikia automatiškai – tam reikia mūsų bendradarbiavimo.
Grįžimas pas Viešpatį reikalauja tam tikro „sugrįžimo į save“. Prisiminkime sūnų palaidūną, ganiusį kiaules. Jis susimąstė (Lk 15,17) ir nusprendė grįžti pas tėvą. Nėra lengva „sugrįžti į save“. Mes esame nuolatinėje emocijų, rūpesčių, informacijos ir vaizdų pagavoje, kuri mus laiko išoriniame pasaulyje – neleidžia sugrįžti į save ir reflektuoti. Tačiau visi turime stabtelti tam, kad prisimintume ir apmąstytume: Viešpats laukia mūsų sugrįžtant. Jėzus mums sako, kad kai panorėsime melstis, eitume į savo kambarėlį ir melstumės Tėvui, kuris mus regi slaptoje (Mt 6, 6). Negi negalime tam rasti laiko?
Prisimenu, kai studijavau Paryžiuje, vienoje bažnyčioje matydavau besimeldžiantį François Micheliną. Tuo metu jis buvo didžiausios pasaulyje padangų kompanijos generalinis direktorius, turėjęs neįtikėtinai daug atsakomybių ir didžiulį užimtumą. Visgi, jis kiekvieną dieną skirdavo laiko maldai. Visi esame labai užsiėmę, bet esu tikras, kad 10 minučių maldos tyloje gali reikšmingai pakeisti likusias paroje 23 valandas ir 50 minučių. Kasdien padovanoti sau tokią dovaną – geras būdas išgyventi gavėnią.
Visgi daugeliui, ypač nusprendusių gavėnios metu paintensyvinti maldos gyvenimą, tikriausiai yra tekę nusivilti. Maldoje lengva išsiblaškyti, meldžiantis mintimis nuklysti kitur...
Šv. Tomas Akvinietis, neabejotinai vienas iš didžiausių Bažnyčios mokytojų, sako, kad jei aš tikrai noriu melstis ir stengiuosi tai daryti, bet mane netyčia pagauna išsiblaškymas, mano malda lieka tikra. Mano mintys blaško mane, bet mano širdis yra su Viešpačiu.
Normalu, kad maldoje išsiblaškome, tai visiems būdinga. Kai suvokiame, kad mintimis nuklydome kažkur kitur, galime vėl sugrįžti pas Viešpatį. Tačiau reikia ieškoti būdų, kurie padėtų išlikti kuo labiau susikaupusiems. Kai kuriems žmonėms padeda koncentruoti mintis maldos užrašymas raštu. Taip pat galima melstis ir pagal trumpą, 4 žingsnių planą: štai aš, ačiū Tau, atleisk man, padėk. Arba galima melstis psalmėmis: sustoti ties jus paliečiančia eilute ir kartoti ją savo širdyje. Tada pereiti prie kitos eilutės. Yra daug maldos būdų. Jei metodas, kuris padėjo, nebepadeda – galima ieškoti naujo. Ir nesibaiminti prašyti patarimo!
O ar jums būna sunku melstis?
Kaip ir visiems, man kartais būna sunku melstis. Kartais būna lengviau ir jaučiu, kad esu nešamas malonės, kartais būna sunku ir maldai reikia pastangų. O kai kada ir tikėjimas ne toks gyvas, širdis sunkesnė, sunkiai pakyla iki Viešpaties. Tokiais momentais man padeda ateiti prie Viešpaties tokiam, koks esu ir pasakyti: „Viešpatie, aš esu kaip vargšas prieš tave. Norėčiau geriau pasimelsti, bet šiandien negaliu to padaryti. Tačiau žinau, kad tu manęs neatstumi, žinau, kad nepyksti, o priimi mane tokį, koks esu, nes esu tavo mylimas vaikas“. Tai leidžia nenusiminti dėl savo maldos netobulumo ir išlaikyti širdyje ramybę. Prisimenu, kažkur skaičiau, kad kai Motina Teresė nespėdavo pasimelsti taip, kaip norėjo, ji sakydavo Viešpačiui: „Mano malda šiandien yra nieko verta, bet tai yra viskas, ką turiu, ką atiduodu.“
Kokio klausimo gavėnios metu dažniausiai sulaukiate iš tikinčiųjų?
Gavėnia paprastai yra siejama su asmeniniu moraliniu atsinaujinimu. Tai pastato mus į akistatą su viskuo, kas mumyse negerai – su mūsų blogais įpročiais, silpnybėmis ir negebėjimu jų įveikti. Taigi, tikintieji net ir norėdami augti, tobulėti, šiek tiek atsitraukia.
Taigi dažnai girdime klausiant: „Kunige, negaliu pasitaisyti. Visada išpažįstu tuos pačius dalykus. Ką man daryti?“ Norėčiau atsakyti: „Jaučiuosi taip pat!“ Bet tai nėra pakankamai geras atsakymas. Todėl stengiuosi sugrąžinti žmogaus pasitikėjimą savimi, kad jis gali daryti gera – pernelyg kritiškai save vertindamas nebeturi drąsos stengtis. Pavyzdžiui, aš sakau: „Gerai, kad atėjai pas Viešpatį. Tai geras žingsnis, žingsnis šventumo link. Ir aš tikiu, kad tavo gyvenime yra ir daug kitų gerų žingsnių. Dažnai už tai dėkok Viešpačiui, nes jis suteikia malonę daryti gera. Tavyje yra daug galimybių augti, kurių nepažįsti, nenusimink!“
O kokią problemą įvardintumėte kaip tą, su kuria susiduria daugiausiai žmonių?
Manau, kad yra daug baimių dėl ateities. Baimė pritrūkti pinigų, baimė dėl sveikatos, baimė nesusitvarkyti su sudėtingomis situacijomis šeimoje, baimė, kad būsime užpulti Rusijos... Tai – normalios baimės, bet kaip gyventi ir nebūti jų sugniuždytiems? Jėzus mums sako nesijaudinti dėl rytojaus, nes kiekvienai dienai gana savo vargo (plg. Mt 6, 34). Tai nėra lengva, bet turime vengti pernelyg daug galvoti apie ateitį. Tai neturi prasmės.
Tad ką daryti pajutus kylantį nerimą?
Turime stengtis susikoncentruoti į tai, ką darome. Pavyzdžiui, piligrimai keliaudami Šv. Jokūbo keliu galvoja tik apie žengiamus žingsnius ir artėjantį vakarą. Jie negalvoja apie ateinančias dienas, bet susitelkia padaryti viską, kad pasiektų būtent šiai dienai numatytą tikslą. Siekis gyventi dabartimi leidžia būti laisvesniems baimių akivaizdoje ir mėgautis paprastais kasdienybės džiaugsmais.
(Aušra Čebatoriūtė)
