Kristaus Kančios (Verbų) sekmadienis

Prisiartinęs prie Jeruzalės pro Betfagę ir Betaniją, ties Alyvų kalnu, Jėzus pasiuntė du savo mokinius, tardamas: „Eikite į kaimą, kurį matote, ir, vos įžengę į jį, rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar niekas iš žmonių nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite. Jeigu kas nors paklaustų: „Ką čia darote?“, atsakykite: „Jo reikia Viešpačiui; jis netrukus jį sugrąžins“.“ Nuėję jiedu rado pakelėje asilaitį, pririštą prie vartų, ir atrišo jį. Kai kurie iš ten stovinčių klausė: „Ką jūs darote, kam tą asilaitį atrišate?“ O jie atsakė, kaip Jėzus buvo jiems liepęs, ir tie leido jį vestis. Jie atveda asilaitį pas Jėzų, apdengia jį savo apsiaustais, ir Jėzus užsėda ant jo. Daugybė žmonių tiesė ant kelio savo drabužius, kiti klojo žalias šakeles, nukirstas laukuose. Priekyje ir iš paskos einantys šaukė: „Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Šlovė besiartinančiai mūsų tėvo Dovydo Karalystei! Osana aukštybėse!“ (Mk 11, 1–10)

IŠ MEILĖS MIRŠTANTIS DIEVAS

Pagaliau pasiekėme krikščionybės šerdį: gyvojo Dievo kančią ir mirtį!

Prieš keturiasdešimt dienų palikome dykumą ir kartu su Mokytoju leidomės vedami į Taborą pasigėrėti jo grožiu, į šventyklos kiemą, klausėmės Jėzaus pokalbio su Nikodemu ir buvome graikų, prašiusių Pilypo leisti jiems pamatyti Jėzų, draugijoje… Dabar gi įžengiame į savaitę, vadinamą Šventąja, nes ji yra kiekvieno krikščionio gyvenimo centras.

Mes būsime su Jėzumi paskutinėmis Jo valandomis. Šią savaitę pasinersime į tylos, baimės, skausmo ir išdavystės atmosferą. Tai bus Jėzaus iš Nazareto kančios dienos, kai spręsis klausimas: ar žmonės pagaliau supras? O gal Dievo sūnus liks tarp daugelio anoniminių istorijos nukryžiuotųjų?

Jėzus pasirenka mirtį… Šį sekmadienį pasakojama apie prieštaravimą. Minia,  su entuziazmu pasitinkanti Jėzų, šaukianti: „Osana Dovydo sūnui!“ ir laikanti alyvmedžių šakas, yra ta pati minia, kuri po kelių dienų šauks: „Ant kryžiaus Jį!“

Kodėl šiandien kalbame apie šį prieštaravimą? Todėl, kad kančia yra kupina prieštaravimų. Todėl ir pasakojame apie Petrą, kuris sako esąs pasiruošęs atiduoti gyvybę už Viešpatį, bet žlunga, išgirdęs paprastos tarnaitės klausimą. Regime mokinius, kurie tris metus dieną ir naktį buvo su Jėzumi, bet skaudžiausią Jam akimirką užmiega arba pabėga. Jau nekalbant apie Judą... vieną iš Dvylikos…

Kai skaitome pasakojimą apie kančią, jame nėra gerų ir blogų žmonių. Ten esame mes su savo šviesomis ir šešėliais. Mes – tai mokiniai, pasirinkę būti Jo pusėje, bet kartais, pačią gražiausią akimirką, pabėgantys, išduodantys ir, galbūt susitarę su pareiginguoju Pilotu, nukryžiuojantys Jėzų už Jeruzalės sienų, tai yra, išstumiantys Jį iš savo egzistencijos.

Tik priėmę šį prieštaravimą galėsime gerai išgyventi Velykas, nes Didžiosios Savaitės šventimas yra didžiosios nesėkmės, vėliau tapusios didžiule pergale, šventimas. Jei priimsime savo pačių prieštaringumus, ir patirtas nesėkmes, tada galėsime pasakyti, kurioje pusėje iš tiesų norime būti. Tokia buvo Jėzaus mokinių istorija, nes tokia yra kiekvieno Jo mokinio istorija!

Šiemet klausomės Morkaus pasakojimo, kuris buvo labai mėgstamas pirmosios kartos krikščionių ir dažnai skaitomas susirinkimuose, nes jie norėjo, kad krikščionys apmąstytų tikrąjį ant Golgotos apreikštą Dievo Veidą, kuris yra meilė, vien tik meilė.

Morkus, kitaip nei kiti evangelistai, pabrėžia labai žmogišką Jėzaus reakciją į Jo laukiančią mirtį. Jis vaizduoja Jį išsigandusį ir pasibaisėjusį. Tik Morkus pažymi, kad Alyvų sode Jėzus, supratęs, jog Jo ieško, kad pasmerktų mirčiai, „ėmė jausti didelę baimę ir sielvartą“. Morkaus pasakojime Jėzus neprataria nė žodžio, kai Judas Jį pabučiuoja, ir nereaguoja, kai vienas iš susirinkusiųjų stveriasi kalavijo. Jėzus tam beprasmiškam poelgiui neskiria nė vienu priekaišto žodžio: visa tai taip toli nuo evangelinių principų, kad net neverta būti svarstoma. Pasakojime apie kančią pagal Morkų Jėzus visada tyli. Religijos autoritetams, kurie klausia, ar Jis yra Mesijas, ir Pilotui, norinčiam sužinoti, ar Jis yra karalius, tiesiog atsako: „Taip, aš esu“. To ir pakanka. Trumpai tariant, Morkus mums pristato Jėzų, nesipriešinantį įvykiams, kuriems negali užkirsti kelio, todėl beveik pasyviai priimantį tai, kas su Juo vyksta, ir galų gale paprasčiausiai baigiantį žodžiais: „Teišsipildo Raštai!“

Didžiąją Savaitę esame kviečiami sustoti ir susimąstyti. Per gavėnią mes buvome pagrindiniai veikėjai. Tada buvo mūsų maldos, aukos, atgailos laikas, o šią savaitę pagrindinis veikėjas yra Jėzus. Per gavėnią klausėme savęs, ką galime padaryti dėl Dievo, o šią savaitę su nuostaba kontempliuojame, ką Dievas padarė dėl mūsų.

Svarbu prisiminti: jei į šią Didžiąją savaitę žvelgsime, norėdami ją „suprasti“, ji praslinks pro mus nenaudingai. Jei norime, kad ji paveiktų mūsų egzistenciją, turime leisti jai rašyti mūsų širdyse…

Adolfas Grušas