Pijaus XII popiežystės pradžios 85 metinės
Kardinolas E. Pacelli yra paskutinis romietis, tapęs Romos vyskupu ir visuotinės Bažnyčios vyriausiuoju ganytoju – popiežiumi. Jo popiežystė buvo viena iš ilgiausių praėjusiame amžiuje ir truko devyniolika metų. Popiežiaus E. Pacelli-Pijaus XII mokymo paveldas didžiulis – jo perdavimo forma – novatoriška: be tradicinių enciklikų (jų paskelbė net 41), laiškų, brevių ir kitokių popiežiams būdingų mokymo priemonių Pijus XII itin dažnai savo minčių perdavimui pasitelkdavo anuomet dar gana naują komunikavimo technologiją – radiją. Prasidėjus televizijos erai, popiežius sveikino ir šią naują nuostabią mokslo ir technologijos žmonijai suteiktą priemonę.
Popiežiaus žinios – kreipimaisi į visą pasaulį per Vatikano radiją – buvo plačiai žinomos, ypač per Antrąjį pasaulinį karą. Įskaitant tradicinius popiežiaus Kalėdų ir Velykų sveikinimus, Pijus XII beveik 200 kartų kreipėsi per Vatikano radiją lotyniškai, taip pat ir kitomis kalbomis, kurias puikiai mokėjo: be gimtosios italų, taip pat prancūzų, vokiečių, anglų, ispanų, portugalų.
Pirmąjį kartą popiežius Pijus XII kreipėsi per Vatikano radiją dieną po išrinkimo popiežiumi. 1939 m. kovo 3 d. kalboje Dum gravissimum kreipdamasis į visą pasaulį dėl svarbos išvengti naujo karo Europoje popiežius pažymėjo: „Šiomis nerimo kupinomis dienomis, kai atrodo, kad tiek daug sunkumų kliudo pasiekti tikrąją taiką, kuri yra giliausias mūsų siekis, į Dievą kreipiamės ypatinga malda už visus, kuriems tenka aukščiausia garbė ir rimčiausia našta vesti tautas gerovės ir pilietinės pažangos keliu“. Iki karo pradžios belikus vienai savaitei jis sugrįžo prie Vatikano radijo mikrofono kalboje Un’ora grave (1939 rugpjūčio 24 d.) melsdamas taikos ir įspėdamas: „Teisingumas skinasi kelią proto, o ne ginklų jėga. Politika be moralės išduoda būtent tuos, kurie nori šios atskirties. Pavojus neišvengiamas, bet laiko dar yra. Nieko nepralaimima su taika. Visko galima netekti su karu“.
Pokario atneštų naujų iššūkių, ypač komunistinių režimų plėtros ir į blokus pasidalijusio pasaulio akivaizdoje popiežius per Vatikano radiją kreipdamasis į visą pasaulį patikino (1956 m. gruodžio 24 d.), jog „pamatas, ant kurio laikosi dabartinė sąlyginės taikos būsena, yra baimė. Kiekviena grupė, į kurią yra padalinta žmonijos šeima, toleruoja kito egzistavimą, nes nenori pražūti. Vengdamos mirtino pavojaus, jos ne sugyvena, bet koegzistuoja. Tai nėra karo stovis, bet nėra ir taika – tai šalta ramybė“.
Pijų XII žavėjo technologijų suteikiama galimybė bendrauti pasauliniu mastu, todėl nestebina popiežiaus išsakytas džiaugsmas prasidėjus televizijos erai. Popiežius sveikino 1954 m. įkurtą „Euroviziją“ ir buvo pirmosios oficialios Eurovizijos transliacijos 1954 birželio 6 d. dalyvis. Pijus XII pasakė kalbą transliacijos žiūrovams Anglijoje, Olandijoje, Belgijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje ir visus palaimino.
Pijus XII kreipimesi per TV kalbėjo penkiomis kalbomis: itališkai, prancūziškai, vokiškai, angliškai ir olandiškai. Jis pavadino laimingu sutapimu tai, kad dieną, kai Bažnyčia švenčia Šventosios Dvasios nužengimą – Sekmines – ir pirmąją apaštalo Petro kalbą tiesos ir taikos ištroškusiems visų tautų žmonėms, jam buvo suteikta galimybė asmeniškai kreiptis į europiečius televizijos žiūrovus, su jais pasidalyti didžiu džiaugsmu, „ateiti susitikti su jumis, tam tikru būdu įžengiant net į namų židinių intymumą“.
„Televizija gali į visa žvelgti smalsiu žvilgsniu ir suvokti įvykių esmę“, – prieš 70 m. sakė popiežius Pijus XII. Pasak jo, televizija – tai „privilegijuotas informacijos pasiekimo įrankis ir veiksminga priemonė suartinti žmones vienus su kitais greičiau, labiau užtikrintai ir su neįtikėtina įsiskverbimo galia jiems atskleisti šiuolaikinį gyvenimą“.
Pijus XII pirmąją tarptautinę Eurovizijos transliaciją pavadino kartu ir ženklu, ir pažadu: jau esančios tautų sąjungos, kurią, antra vertus, tam tikra prasme, ji kuria. (SAK / Vatican News)
