Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimas – Velykos
Šabui praėjus, Marija Magdalietė, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė nusipirko kvepalų, kad nuėjusios galėtų Jėzų patepti. Labai anksti, pirmąją savaitės dieną, jos ateina saulei tekant prie kapo. Jos kalbėjosi tarp savęs: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?“ Bet, pažvelgusios iš arčiau, pamatė, kad akmuo nuristas. O buvo jis labai didelis. Įėjusios į kapo rūsį, išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį baltais drabužiais ir nustėro. Bet jis joms tarė: „Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra. Štai vieta, kur jį buvo paguldę. Eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenai jį pamatysite, kaip jis yra jums sakęs.“ (Mk 16, 1–7).
NEBIJOKITE
Gyvenime daug ko bijome. Baimė gyventi, gyventi bijant, – kartais atrodo, kad net neturime galimybės naudotis protu, o vienas pirmųjų patiriamų jausmų yra baimė.
Vaikai bijo, kad šalia jų nebus mamos ir kiekvieną kartą, kai jos ieškos ar ištars jos vardą, nesulauks atsakymo.
Paaugliai bijo, kad geriausi draugai ar draugės gali juos išduoti arba atstumti.
Jauni žmonės ne kartą bijo ateities, nes, ypač šiuolaikinėje visuomenėje, nemato nieko šviesaus, o tvirto žodžio, kuriuo galima pasitikėti, sąvoka nyksta iš kasdieninio žodyno.
Suaugusieji bijo jau nebe ateities, o šiandienos, kasdienio gyvenimo: bijo susirgti, bijo nesudurti galo su galu, bijo prarasti darbą, bijo, kad jų vaikai pasuks neteisingu keliu.
O kai ateina gyvenimo vakaras, iškyla pagyvenusių žmonių baimės: baimė, kad tinkamai nesupratome, ką mums sako gydytojas, baimė trukdyti vaikams ir anūkams, baimė išeiti iš namų, prarasti protą, baimė likti vienam…
Ta nuolatinė baimė kiekviename amžiuje kartojasi vis kita forma, todėl vargu, ar galime ją nugalėti kartą ir visiems laikams, dar ir todėl, kad pagrindinė mūsų baimės priežastis taip ir lieka nežinoma. Jei žinotume, ko iš tikrųjų bijome, tikrai nebijotume, nes žinotume, kaip su tuo susidoroti. Vietoj to mus gąsdina būtent nežinomybė. Mes nežinome daugelio dalykų, nesuvokiame jų prigimties, bet labiausiai nežinome to, kas bus „po mūsų“, kas bus su mumis „po to“. Po mirties: didžioji nežinomybė ir kartu vienintelis didelis tikrumas…
Moterys, „po šabo“ einančios prie kapo, irgi dar nebuvo nustojusios bijoti. „Po šabo“ reiškė ir „po penktadienio“, vadinasi, jau nebebuvo likę nieko daugiau, nei tai, kas jau buvo padaryta. Nebeliko ašarų: viskas buvo baigta, beliko tik balzamuoti kūną, patepti jį amžinybei, kad mirties sugedimas ateitų kuo vėliau. Nusipirkusios kvapių aliejų, jos nuėjo prie kapo, bijodamos, kad nepajėgs nuversti akmens nuo kapo angos. Tačiau akmuo, nors ir labai didelis, jau buvo nuverstas… ir tada vėl atslinko baimė, kuri didėjo, kol pasiekė kulminaciją, pamačius jauną vyrą baltais drabužiais, sėdintį dešinėje kapo pusėje.
Kas gi nebijotų, įžengęs į kapą, rasti ten sėdintį žmogų, gyvą, kuris, be to, su tavimi kalba, o svarbiausia – suvokti, kad tai ne tas mirusysis, kurį galėtum įsivaizduoti radęs?! Baimė taip persmelkė Salomės ir abiejų Marijų širdis ir sielas, kad, net išėjusios iš kapo, jos iš baimės pabėgo, niekam nieko nesakydamos, tai yra, neskelbdamos apie Jėzaus iš Nazareto prisikėlimą.
Pranešimas apie Jėzaus prisikėlimą – priešingai, nei Jėzus darė per savo gyvenimą, nedaro stebuklų, jis staiga nepakeičia žmonių sielų, nepadeda jiems akimirksniu iš kančios pereiti į džiaugsmą, – jį reikia įsisavinti, suprasti, priimti. Tai nepatogu, nes tai reiškia pradėti viską iš naujo, nuo Galilėjos, kur Prisikėlusysis mūsų jau laukia.
Tačiau tą dieną „po šabo“ prisikėlęs Jėzus jau buvo Salomės ir abiejų Marijų širdyse, nes, kaip pasakoja Morkus, jos atvyko prie kapo „saulei tekant“. Pirmieji krikščionys Jėzų vadino „saule, pergalingai kylančia iš aukštybių“. Salomėja ir abi Marijos, pačios to nežinodamos, atėjo prie kapo su Prisikėlusiuoju savo širdyse. Taip įvyko todėl, kad tą dieną „prieš šabą“ jos išdrįso stovėti po kryžiumi, o dabar, nepaisydamos baimės, atėjo prie kapo.
Jei stovime po Jėzaus kryžiumi, mus užplūsta mirties skausmas, bet jei po to įeisime į Jo kapą, rasime jį tuščią, nes čia mirtis tapo gyvenimu.
Tada, galbūt, net mirtis nebebus tokia baisi, galbūt mes nebijosime ir gyventi…
Adolfas Grušas
