Penktasis Velykų sekmadienis
Anuo metu Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynininkas. Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių. Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau. Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti. Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs. Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, – jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta. Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai.“ (Jn 15, 1–8).
DIEVO VAISIAI
Šį sekmadienį Mišių metu skaitomoje Evangelijos ištraukoje nuolat susiduriame su labai konkrečiu įvaizdžiu ir nuolat besikartojančiu žodžiu. Kalbama apie vynmedį ir šakeles, o žodis, kuris vis pasigirsta Jėzaus kalboje, yra „pasilikti“. Kristus yra vynmedis, mes – to vynmedžio šakelės, o tai reiškia, kad mes su Juo esame viena! Priklausome tam pačiam medžiui, dalijamės tuo pačiu gyvenimu, turime vienas šaknis, tie patys syvai teka ir kamienu, ir šakelėmis.
Jis manyje ir aš Jame, taip, kaip vaikas yra motinoje, o motina savo vaikuose… Dievas yra manyje ne kaip rūstus valdytojas, bet kaip gaivinanti jėga.
Kalbėdamas apie vynmedį ir šakeles Jėzus liudija, kad Dievas yra šaknys, kurių duodama energija pasiekia visas šakeles. Drauge dangaus Tėvą Išganytojas apibūdina, kaip vynininką, kuris rūpinasi vynmedžiu, o tai reiškia, kiekviena to vynmedžio šakele, – kiekvienu iš mūsų. Kristuje vynininkas tapo vynmedžiu, sėjėjas – sėkla, puodžius – moliu, o Kūrėjas – kūriniu. Dievas ne vien tik yra su mumis, bet gyvena mumyse. Juk iš tikrųjų, matydami visus tuos nuostabius dalykus, vykstančius mumyse ir aplink mus, žvelgdami į žmones, darančius gera, tarnaujančius kitiems, suprantame, kad tai gali vykti tik tada, jei kyla iš To, kas teikia gyvybę.
„Pasilikite manyje“, – sako Viešpats apaštalams. Tai vienintelė Jo iškelta sąlyga. Jos negalėtume pavadinti įsakymu, bet kvietimu, o, jeigu gerai įsigilinsime į tuos žodžius, suprasime, jog čia kalbama apie mūsų egzistencijos pagrindą: šakelė maitinasi vynmedžio syvais. Tai nėra vien tik abstraktūs žodžiai. Juk tą patį sakome ir savo mylimiesiems. Pasilikti kartu, nežiūrint atstumo ir ilgų žiemų, nepaisant visų jėgų, kurios bando atitolinti žmones, juk kaip tik taip apibūdinama žmogiška meilė ir prisirišimas.
Kalbant apie žmogaus santykį su Kristumi pirmiausia reikia prisiminti, kad mes jau esame Jame, o Jis jau yra mumyse. Mums nebereikia nieko išradinėti, nereikia stengtis sukurti kažko ypatingo ir išskirtinio, bet vien tik išlaikyti tai, kas jau yra mums duota. Turime suvokti, kad mumyse esanti dvasios jėga ateina iš Dievo ir, nors mūsų fizinės jėgos silpnėja, dvasia visuomet išlieka, ir mes visuomet iš jos galime semtis stiprybės – tereikia tik atsiverti Dievo malonei.
„Kiekvieną vaisingą šakelę jis apvalo, kad duotų dar daugiau vaisių…“
Tai genėjimo dovana… Skausminga dovana, su kuria kiekvienas susiduriame gyvenimo kelyje, kartais nesuprasdami, jog apgenėti – nereiškia nukirsti, bet priešingai: suteikti gyvybę, duoti naujų jėgų. Tai žino kiekvienas žemdirbys, o dabar ir mes mėginame suprasti, kad atsisakymas to, kas nereikalinga, ko yra per daug, reiškia žydėjimą. Juk Dievo garbė yra ne kančia, o mūsų duodami vaisiai.
Atrodytų, tarsi Jėzus sakytų mums: „Man nereikia aukų, bet didelių vynuogių kekių, ne atgailos, bet tavo žydėjimo“. Juk joks kančia paverstas gyvenimas negali atnešti gerų vaisių. Dievas nori, kad mes išgytume savo dvasioje, kad mokėtume džiaugtis Jo artumu, įprasminančiu mūsų kasdienybę.
Įsiklausydami į Jėzaus žodžius apie vynmedį ir šakeles evangelinę moralę galėtume pavadinti „žinia apie gerus vaisius, kvepiančius Dievo artumu“. Viešpats iš mūsų visuomet laukia trijų dalykų: meilės, drąsos ir laisvės. Nėra meilės be laisvės, ir nėra laisvės be drąsos, o visa tai mes atrandame Kristuje.
Adolfas Grušas
