Per Velykas Prancūzijoje krikštą priėmė tūkstančiai katechumenų
Pasak pranešimo, krikšto sakramentą priėmusių katechumenų profiliai atskleidžia gana netikėtų dalykų. Pavyzdžiui, nors dažniausiai suaugusiojo amžių pasiekę katechumenai ateina iš sekuliarių, bet vis tik bent jau kultūrine prasme krikščioniškų šeimų, tai per pastaruosius kelerius metus daugėjo proporcija asmenų, kurie buvo patraukti tikėjimo į Kristų be jokio krikščioniško konteksto savo šeimose. Pasak Prancūzijos Bažnyčios pranešimo, šiandien jie sudaro mažiausiai ketvirtadalį visų pasikrikštijusių. Kita netikėta, bet akivaizdi tendencija yra ta, kad krikšto paprašo vis jaunesni suaugusieji. Dažnai krikščionišką tikėjimą priima brandūs žmonės, kurie jau peržengė ketvirtąjį amžiaus dešimtmetį ir jaučia dvasinio gyvenimo troškulį. Bet šiemet bent trečdalis pasikrikštijusių suaugusių yra jaunesni nei 30 metų amžiaus, daug iš jų yra universitetų studentai.
Geografinis katechumenų pjūvis rodo, kad šiek tiek daugėjo katechumenų iš kaimiškų vietovių – šiemet jie sudarė beveik trečdalį visų pasikrikštijusių suaugusiųjų.
Vienoje iš Didžiosios savaitės homilijų Paryžiaus arkivyskupas Laurent’as Ulrichas kvietė: „Džiaukimės katechumenų, kurių šiemet tiek daug, džiaugsmu! Tai tarsi staigus ir gausus sužydėjimas, ne tik Paryžiuje, bet ir visoje Prancūzijoje“. Tačiau, priduria ganytojas, tai toli gražu neatsveria per pastaruosius penkis dešimtmečius sumažėjusio krikštijimų skaičiaus.
Kodėl jaunuoliai ir suaugusieji šiandien prašo krikšto? Galime būti gundomi manyti, kad dėl mūsų pastangų ar mūsų institucijų. Tačiau daug svarbesnis yra vidinis pokytis, kuris, maitinamas Dievo malonės, vyksta įtikėjusiuose žmonėse, taip pat ir pasirengimo priimti krikšto, sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentus metu.
Didelis skaičius žmonių nusprendė tapti katechumenais ir priimti krikščionišką tikėjimą po to, kai išgyveno dvasinės tuštumos ir liūdesio laikotarpį, taip pat pamatė, jog šiuolaikinės visuomenės ambicija viską valdyti dažnai tesuteikia bevaisį nerimą. Kai kurie krikščioniško tikėjimo keliu pasuko po to, kai krikščioniškoje bendruomenėje, jautriu arba sunkiu metu, sulaukė artumo, geranoriškumo, paramos, padėjusių įveikti vangumą, sugrąžinusių jėgas, liudijusių, kad yra Kažkas (iš didžiosios raidės), kuris mus myli ir visada lydi.
Dar kituose dirvą krikščioniškam tikėjimui supureno tvirtas senelio ar močiutės tikėjimas, iš tiesų regimas kasdieniame gyvenime. Yra katechumenų, kurie prie Bažnyčios prisiartino per liudijimus socialiniuose tinkluose ar interneto svetainėse, taip pat įsitraukdami į pagalbos iniciatyvas ligoniams ar vargšams ir susitikę ten su gyvo tikėjimo krikščionimis.
Pasak Paryžiaus arkivyskupo, tarp katechumenų buvo tų, kurie, vienos moters žodžiais, buvo „apakinti“ Evangelijos, kai paėmė ją į rankas, kurie pajautė Dievo Žodžio galybę, kai perskaitė psalmės eilutę. Nėra retenybė, tęsė arkivyskupas L. Ulrichas, kad žmonės, prieš paprašydami krikšto ir pradėdami oficialų pasirengimą, mėnesiais ir net metais lankosi bažnyčiose, dalyvauja Mišiose, bendrauja su parapijų bendruomenėmis, jau tada jausdami, kaip keičiasi jie patys ir kaip keičiasi jų santykiai su kitais. Toks yra malonės veikimas.
Suprantama, tai nereiškia, kad dirbantys sielovadoje, kunigai, diakonai, misionieriai pasauliečiai ir dvasiniai patarėjai yra nenaudingi. Tai reiškia, kad jie yra tarnai. Tai Dievas slapta ir laisvai įkvepia vyrų ir moterų širdyse troškimą ateiti pas Jį. O mes esame tam, kad priimtume, nukreiptume ir vestume, kad būtume Dievo malonės liudytojai ir taip ją atskleistume, sakė Paryžiaus ganytojas. (RK / Vatican News)
