Romiečiai švęs pažadų Švč. M. Marijai ir miesto išgelbėjimo 80-ąsias metines
Tų metų birželio 4-ąją, dar prieš lemtingus tos dienos įvykius, kai sąjungininkų armija telkėsi miesto prieigose, romiečiai susirinko į Šv. Ignaco Lojolos bažnyčią Romos senamiestyje melsti Švč. M. Mariją gelbėti Romą: tūkstančiai pasauliečių ir dvasininkų prisiekė ištikimybę Dievo Motinai trigubu pasižadėjimu, kad tik apsaugotų juos ir miestą nuo sunaikinimo. Tos pačios dienos pavakare, maždaug 19 val., sąjungininkai įžygiavo į Romą, vokiečiai nesipriešindami pasitraukė. Kitą dieną, birželio 5-ąją, gausi žmonių minia susirinko Vatikano Šv. Petro aikštėje klausytis popiežiaus Pijaus XII, dėjusio didžiules diplomatines pastangas dėl Romos miesto išgelbėjimo, žodžių. Popiežius patikino, kad Dievo ir mūsų Motina Marija parodė dar vieną savo palankumo romiečiams ženklą, kuris niekuomet neišdils iš romiečių atminties.
Galimų bombardavimų išgąstis Romoje, prisiminus daug aukų bei nuostolių sukėlusius 1943 metų antpuolius, paskatino popiežių, be kitų dalykų, susirūpinti romiečių labai gerbiamo Šv. M. Marijos paveikslo Romos Dieviškosios Meilės (Divino Amore) šventovėje apsaugojimu. Pijus XII nurodė stebuklinguoju laikomą atvaizdą laikinai perkelti iš šventovės užmiesčio vietovės Castel di Leva į miesto centre esančią koplyčią, tačiau gegužės mėnesį dėl labai didelio tikinčiųjų skaičiaus nuspręsta jį perkelti į Šv. Lauryno In Lucina bažnyčią ir galop į Šv. Ignaco Lojolos bažnyčią, kurioje birželio 4 d. ir įvyko romiečių pasiaukojimas Švč. M. Marijai.
Kitą dieną po taikingo miesto išvadavimo romiečiai Šv. Petro aikštėje išgirdo tokius savo vyskupo Pijaus XII žodžius:
Romiečiai per aštuoniasdešimt metų neužmiršo savo pažadų Švč. M. Marijai. Taip pat ateinančiomis dienomis pasiaukojimo akto sukakties proga rengiamos pamaldos ir procesijos, kurios įvyks keturiose miesto vietose ir šventovėse:
Birželio 1 d. – procesija iki Marijos Salus populi romani statulos ant Monte Mario kalvos Don Orione kongregacijos namų kieme ir Mišios, kurias aukos kardinolas Enrico Feroci, Divino Amore šventovės rektorius.
1953 metais ant aukščiausios Romos kalvos pastatyta paauksuota 9 m aukščio statula, Don Orione kongregacijos narių per karą išgelbėto žydo skulptoriaus Arrigo Minerbi kūrinys, yra romiečių padėkos už 1944 metų įvykius ženklas.
Birželio 4 d. stebuklingas įvykis bus minimas per pamaldas Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje in Campo Marzio, kurioms vadovaus Romos vyskupijos viceregentas vyskupas Baldo Reina.
Birželio 8 d. padėkos pamaldos bus aukojamos Popiežiškojoje Didžiojoje Marijos bazilikoje ant Eskvilino kalvos. Eucharistijos šventimui vadovaus bazilikos arkikunigas kardinolas Stanislawas Ryklo, po Mišių Rožinio maldai priešais Marijos Salus populi romani paveikslą vadovaus arkivyskupas Rolandas Makrickas, bazilikos arkikunigas koadjutorius.
Birželio 9 d. po Mišių Divino Amore šventovėje, kurioms vadovaus jos rektorius, tikintieji padėkos procesijoje nueis iki senosios šventovės bokšto, prie kurio įvyko pirmasis Marijos malonės apsireiškimas Castel di Leva vietovėje ir prie kurio buvo pastatyta pirmoji Divino Amore – Švč. M. Marijos, Dieviškosios meilės – šventovė.
Beje, romiečiai ne iš karto įvykdė 1944 m. duotus tris pasižadėjimus Švč. M. Marijai: pasitaisyti moralės prasme, pastatyti naują šventovę jos garbei ir įgyvendinti karitatyvinį projektą. Pasižadėjimą pastatyti Marijos šventovę 1999 m. įgyvendino Romos vyskupas šv. Jonas Paulius II – Lenkijoje Antrąjį pasaulinį karą išgyvenęs ir savo vyskupystę Švč. M. Marijai paaukojęs popiežius.
Kiek vėliau prie naujos, didesnės ir į gamtinę aplinką darniai įkomponuotos Divino Amore šventovės įgyvendintas karitatyvinis projektas – įsteigti senelių globos namai.
Trečiasis romiečių pasižadėjimas Švč. M. Marijai pasitaisyti – neterminuotas, jį kur kas sunkiau įgyvendinti, patikino anuomet šv. Jonas Paulius II, kartu patikslinęs, kad tai yra įsipareigojimas nuolat siekti gyvenimą atnaujinti ir jį vis labiau tapatinti su Kristumi. Kristaus buvimo Dievo tautoje ženklai yra bažnyčios, altoriai; jo buvimas akivaizdus Eucharistijoje, Tabernakulyje, jis gyvas ir gyvastingas per Sakramentus. Prie jo buvimo prisiartiname malda ir susikaupimu. Kristaus buvimas visiems tebūna nuolatinis kvietimas atsiversti ir broliškai susitaikyti, palinkėjo šv. Jonas Paulius II paaiškindamas trečiąjį romiečių pasižadėjimą Švč. M. Marijai. (SAK / Vatican News)
