Švenčiausioji Trejybė
Anuo metu vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus. Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo. Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ (Mt 28, 16–20)
DIEVO VARDAS
Liturginiame kalendoriuje kiekvieną dieną prisimename šventuosius. Minime svarbiausius jų nuveiktus darbus, savybes, dėl kurių Bažnyčia juos iškėlė į altorių garbę. Kaip tik dėl to juos vadiname jau nebe vien tik krikšto vardu, bet visuomet pridedame būdvardį „šventasis“. Mes gerbiame juos, nes tikime ir trokštame, kad šventųjų užtarimas mus lydėtų gyvenimo kelionėje. Mes švenčiame savo vardadienį, būtent, dieną, kai Bažnyčia prisimena to paties vardo šventąjį.
Būtų perdėjimas sakyti, jog teisinga švęsti ir „Šventojo iš šventųjų“, Dievo, visa ko pradžios ir pabaigos, vardo dieną. Vis dėlto, tikriausiai nebūtų klaida, jei šiandien švenčiamą iškilmę pavadintume „Dievo vardo diena“, nes jei vardo diena išreiškia tai, kas yra susiję su to vardo savininko gyvenimu, esme ir savybėmis, tai Švenčiausioji Trejybė iš tiesų yra Dievo vardo, Jo savybių, Jo esmės išaukštinimas ir pagarbinimas. Sakydami „Trejybė“ patvirtiname, kad Dievo vardas yra Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, pasakome, kas Jis yra, tariame jo Vardą, drauge liudydami Jo prigimtį, Jo savybes, tai, kaip Jis apsireiškė žmonijai.
Per amžius buvo išlietos žodžių upės, parašyta daugybė neįkainojamų tomų, pasakyta šimtai kalbų ir parašyta studijų, kurios mėgino, beveik visada sėkmingai, paaiškinti Dievo vardą kaip Trejybę, Jo esmę kaip Dievą, kuris yra vienas ir istorijoje reiškiasi trimis Asmenimis, bet drauge išlieka Vienas, kuris turi Vardą, išreiškiantį prigimtį, bet neišsemiantį didybės.
Mes taip pat, įsiklausydami į šios iškilmės liturginius skaitinius, kurie kažką nedrąsiai mums bando paaiškinti apie Dievą, švenčiame Dievo vardines, sakydami, kad Jis sukūrė žmogų žemėje ir, nors gyvena danguje, padarė taip, kad žmogus išgirstų Jo balsą, leisdamas žmogui, nepaisant visų padarytų klaidų, išlikti gyvam…
Dievas ėjo susitikti su žmogumi (o ne atvirkščiai). Jis nužengė į žemę, kad išsirinktų tautą, kuriai apsireikš, ir tai padarė per liūdnus, dramatiškus ir laimingus jos istorijos įvykius…
Dievas yra visur, danguje ir žemėje, ir nėra kito tokio kaip Jis…
Dievas davė žmogui šią žemę, kad jis galėtų joje ilgai gyventi su sąlyga, jog sutiks laikytis Dievo įstatymų ir įsakymų…
Ir to pakaktų tiems, kurie tiki Dievą. Tačiau Dievas nusprendė, kad būtų gerai, jog visi žmonės suvoktų, kad esame ne tik Jo kūriniai ar Jo darbo, kad ir kokio kilnaus, dalis, bet kad suvoktume, jog esame Jo vaikai. Norėdamas mus tuo įtikinti, Jis nesivadovavo žodžiais, bet atsiuntė mums vieną Žodį, padarė Jį vienu iš mūsų, kūnu iš mūsų kūno, ir Jame padarė mus savo vaikais. Ir, tarsi to būtų negana, Jis taip pat pasirūpino, kad to nepamirštume, ir atsiuntė mums vidinę įkvepiančią Jėgą, gebančią priversti mus pasijusti viena su Juo ir pasilieka su mumis amžinai.
Ar mūsų gyvenimą keičia žinojimas, kad Dievas, kuris mums buvo apreikštas ir į kurį tikime, yra ne bet koks Dievas, bet Tėvas, Sūnus ir Dvasia? Ar ką nors keičia mūsų, tikinčiųjų, gyvenime faktas, jog mes garbiname ne Dievą, kuris yra vienas, statiškas, absoliutus ir uždaras savo šlovėje, o Dievą, kuris negali būti vienas, todėl yra dinamiškas, istoriškas, susijęs su mumis, atviras pasauliui ir jo istorijai? Argi tai ne tas pat?
Iš tiesų tai nėra tas pat. Galime tik džiaugtis, galėdami švęsti vardadienį Dievo, kuris, užuot tik sukūręs dangų ir žemę ir paleidęs juos, kaip paleidžiamas laikmatis, sutinka lydėti mus kasdienybėje, kaip tai daro motina ir tėvas, stebintys pirmuosius savo vaiko žingsnius…
Galime džiaugtis, turėdami Dievą, kuris, užuot laikęs mus pavaldžiais, kaip teisėjas, besilaikantis įstatymo, kurį reikia vykdyti absoliučiai, grasindamas amžinu pasmerkimu, palieka mums laisvę elgtis gerai ir blogai, suprasdamas, kad turime prisiimti atsakomybę, bet taip pat visada pasirengęs mus pakelti, jei suklystame, taip, kaip tėvas pakelia savo suklupusį vaiką…
Galime jaustis laimingi, kad šioje kelionėje nesame vieni, bet priklausome šeimai, kurioje, kaip žinome, turime daug brolių ir seserų, nes Pirmagimis tarp mūsų yra tas, kuris mums nuolat primena, koks yra mūsų Tėvas, nes nuolat su Juo bendrauja, ir ypač tada, kai apsimetame, kad esame labai užsiėmę savo reikalais…
Galime džiaugtis, kad turime Kažką, kas padeda mums plačiai atverti proto duris ir langus, padeda ieškoti naujų dalykų, leidžia patirti, kad kiekvienas naujas dalykas yra gyvenimo ženklas, leidžia pajusti gyvenimo džiaugsmą ir nepalieka mūsų ramiai gulint laukti, kol ateis Mesijas, bet kasdien sugeba sukrėsti ir pasakyti, kad viskas niekada nesibaigs…
Jei tikrai toks yra Dievo Vardas, mes galime būti laimingi, Jį tikėdami…
Adolfas Grušas
