T. F. Pattonas OFM: krikščionims susitaikymo kategorija peržengia savo bendruomenės ribas
Kaip žinia, konfliktiškumo netrūko ir iki spalio 7 dienos, bet egzistavo tam tikra pusiausvyra ir sugyvenimo būdai: palestiniečiai iš Vakarų Kranto galėjo įsidarbinti Izraelyje, net iš Gazos žmonės ėjo dirbti į arti esančius kibucus. Jei Gazos ligoninės negalėdavo suteikti kokios nors paslaugos, ją būdavo galima gauti Jeruzalėje. O dabar pačiame Izraelyje yra didelė įtampa ir nepasitikėjimas tarp palestiniečių ir arabų bei žydų visuomenės narių. Žiniasklaidoje taip pat klausiama, kaip tokiai atakai buvo leista įvykti, nes, rodos, žvalgyba perspėjo kariuomenę apie neraminančius ženklus.
Pasak t. F. Pattono, abi pusės ne tik iš tiesų kenčia, bet ir kelia kančią. Nežinia ir toliau vis dar apėmusi „Hamas“ įkaitų likimą, spėliojama, kiek jų tebėra gyvi. Įkaitų šeimos išgyvena baisią kančią ir beveik visos, išskyrus kelias išimtis, iki krizės buvo labai atviro mentaliteto, nejautė priešiškumo palestiniečiams. O Gazoje Izraelio karinis atsakas taip pat lėmė tūkstančius mirčių, tarp kurių daug vaikų, daug kas sugriauta.
„Trokštame, kad šis karas baigtųsi, nes neapykantos slenkstis kasdien vis aukštesnis“, – pakartojo Šventosios Žemės kustodas. Nors pagrindiniai karo veiksmai vyksta Gazos ruože, konfliktas esakaluojamas ir Vakarų Krante. Tūkstančiai palestiniečių buvo sulaikyti iš esmės nepateikus jokių kaltinimų, paminant jų teises. Šimtai palestiniečių žuvo nuo kolonistų rankos – ne vien susirėmimų kontekste, bet ir todėl, kad jų keliai susikirto einant dirbti savo žemės sklypus. Pagrindinis Izraelio atsakas, padiktuotas labai stiprių emocijų, yra karinės viršenybės įtvirtinimas.
Abiejų pusių žaizdos yra labai gilios. Reikia lyderių abiejose pusėse, kurie siektų susitaikymo, kaip kad tai įvyko pokario Europoje, drąsiai ir įžvalgiai padėjus pagrindus Europos Sąjungai. Tačiau, pripažino Šventosios Žemės kustodas, šiuo metu jam sunku įžvelgti, kaip tai galėtų įvykti Šventojoje Žemėje, nes kariavusios Europos tautos dalijosi ta pačia krikščioniška kultūra, panašiomis susitaikymo, taikos ir bendradarbiavimo vertybėmis. O Palestinos ir Izraelio atveju turime dvi skirtingas kultūras, kurios nenori kalbėtis.
Konflikto sprendimas dabar neabejotinai sunkesnis, nei buvo prieš 10 ar 20 metų. Dviejų valstybių sukūrimo hipotezė dar labiau nutolo, bet tuo pat metu atrodo reikalingesnė nei anksčiau, nes sugyvenimas vienoje valstybėje sunkiai įsivaizduojamas. Taip pat reikia tarptautinės bendruomenės, ypač JAV ir arabų valstybių pagalbos. Bet, kaip žinia, spalio 7-osios ataka anuliavo vadinamuosius „Abraomo susitarimus“, skirtus Izraelio santykių normalizavimui su Saudo Arabija, kurie galėjo palengvinti tolimesnį politinį Palestinos klausimo sureguliavimą. Antra vertus, sprendimo negalima paprasčiausiai primesti iš viršaus, jame turi dalyvauti patys palestiniečiai, o Izraelis – sutikti išpildyti kai kurias sąlygas. Viena iš tokių – žydų kolonistų iš Vakarų Kranto atitraukimas arba, kitas hipotetinis siūlymas, – jų integravimas į palestiniečių valstybę. Juk ir Izraelio visuomenėje, kaip minėta, yra arabų ir palestiniečių.
Konfliktas, pažymėjo t. F. Pattonas, labai veikia ir krikščionių bendruomenę, kuri yra labai įvairi. Krikščionių yra tarp palestiniečių ir tarp Izraelio arabų. O taip pat tarp karių, kurie siunčiami į operacijas Gazoje. Žmogiškai suprantama, kad krikščionys jaučia didesnę empatiją tam kontekstui, iš kurio yra kilę ir kuris kartais taip pat reikalauja užimti labai vienašalę poziciją. Todėl svarbu priminti, kad krikščioniška tapatybė negali būti apribota paprasčiausiai etnine priklausomybe. Paprastai, pridūrė kustodas, tokio sąmoningumo netrūksta, ir galima pasakyti, kad krikščionys yra taikiausia visuomenės mozaikos dalis.
Tačiau, priminė kustodas, yra įsisenėjusių nuostatų, kurios trukdo krikščionims padaryti daugiau. Pavyzdžiui, krikščionis arabas žydui visų pirma yra arabas, o patiems arabams – nepakankamai arabas, nes krikščionis. Sudėjus visas tokias aplinkybes, dabartinį karą, vėl grįžta troškimas emigruoti. Ne vien iš sudėtingiausių vietovių, bet ir iš sąlyginai stabilių regionų, tokių kaip Galilėja.
Susitaikymo laikas bus labai ilgas, o krikščionys, ištikimi tikėjimui į Kristų, turi būti pasiryžę už tai sumokėti kančios kainą, pažymėjo t. F. Pattonas. Žydų ir musulmonų pasauliuose susitaikymo kategorija egzistuoja, bet ji dažniausiai taikoma bendruomenės viduje, tuo tarpu krikščionybėje kvietimas susitaikyti yra visuotinis, peržengiantis bendruomenės ribas. Ne iš visų galima to reikalauti ir, pasak kustodo, galima suprasti tuos, kurie nebepajėgia ištverti, baiminasi dėl pavojaus savo ir artimųjų gyvybėms, tad nusprendžia išvykti, kaip nutiko Irake, Sirijoje, Libane. Bet norinčiųjų išvykti paklausus, ar be krikščionių kraštui bus geriau, ar blogiau, visada atsakoma: „Blogiau“. (RK / VaticanNews)
