Charkivo vyskupas: tikėjimas padeda atsispirti skausmui ir bejėgiškumui
Charkivas išgyvena sudėtingą situaciją. Miestą naikina dronai, raketos, bombos, žūsta ar yra sužeidžiami civiliai gyventojai. Gegužės 25 d. per išpuolį prieš prekybos centrą žuvo 19 žmonių, 54 buvo sužeisti. Gegužės 31 d. naktį rusų raketa pataikė į penkiaaukštį gyvenamąjį namą, žuvo trys žmonės ir 23 buvo sužeisti, tarp jų – medikas, nes rusai vėl panaudojo „dvigubo smūgio taktiką“: antrą kartą atakavo tuo metu, kai išpuolio vietoje jau dirbo gydytojai, gelbėtojai ir policija.
Apie gyvenimą Charkive remiantis tikėjimu tokioje baisioje situacijoje interviu Vatikano radijui pasakoja Charkivo-Zaporižios Romos katalikų vyskupas Pavlo Hončarukas. Per paskutinio gegužės mėnesio trečiadienio bendrąją audienciją vyskupas pasveikino popiežių Pranciškų, dėkodamas jam už maldas ir paramą Ukrainos žmonėms. Kaip Romos Katalikų Bažnyčios karinių kapelionų Ukrainoje vadovas jis įteikė popiežiui kapeliono ženklelį. „Tai buvo labai šilta akimirka, popiežius atrodė susijaudinęs. Buvo aišku, kad Ukraina yra jo širdyje“, – patikino vyskupas.
Vyskupas pasakoja, kad mieste, kuriame prieš Rusijos invaziją gyveno du milijonai gyventojų, dabar jų liko perpus mažiau, įskaitant maždaug 500 000 pabėgėlių, atvykusių į Charkivą iš arčiausiai fronto linijos esančių vietų. Rusų invazijos pradžioje gyventojai per daug nesvarstė, ar palikti miestą, ar ne, daugelis tiesiog išvyko, nes matė pavojų, kuris tada tikrai buvo daug didesnis nei dabar. Kai Ukrainos kariuomenė išstūmė rusus iš Charkivo, žmonės pradėjo grįžti ir gyvenimas atsinaujino. Institucijos vėl pradėjo veikti, žmonės grįžo, nes iš tikrųjų sunkiausia yra ne išvažiuoti, o būti toli nuo namų, neturėti jokių perspektyvų, nežinoti, kas tavęs laukia, būti nuo kažko priklausomam. Net tiems, kurie buvo išvykę į užsienį, buvo sunku priprasti prie kitokios realybės, o grįžę jie sakė: „Kad ir kas nutiktų, mes liksime čia“ nepaisant visko, nes „namai lieka namais“.
Todėl sprendimas išvykti dar kartą yra labai skausmingas. Yra moterų, kurios nenori palikti miesto, nes jų vyrai kovoja fronte netoli Charkivo. Tačiau situacija kritiška, miestas bombarduojamas, pilnas griuvėsių, kasdien patiria baisias sukrėtimo akimirkas. „Žmonės pavargę, bet stengiamės priešintis, nepasiduoti, taip pat ir todėl, kad žinome, jog jei pakelsime rankas, būsime sunaikinti. Tik pažiūrėkite, kas vyksta Rusijos okupuotose teritorijose“, – sako vyskupas.
Charkive katalikų liko nedaug, tačiau ganytojas nusprendė likti mieste. Jei tampa labai pavojinga, jis ragina parapijiečius išvykti, kunigai taip pat buvo informuoti, kad kiekvienas pats turi priimti sprendimą, priklausomai nuo situacijos. Trečiais karo metais mieste, kuris atrodo tarsi atvira žaizda, tarp skausmo ir liūdesio, tikėjimas padeda išgyventi ir tampa tvirtesnis. „Nuo pat karo pradžios, – dalijasi vyskupas Pavlo, – aiškiai supratau, kad viskas, kas egzistuoja, turi pabaigą ir kad mano gyvenimas čia, žemėje, taip pat turi pabaigą. Tik meilėje žmogus sužino, kas jis iš tikrųjų yra, atranda savo orumą, atranda save. Meilė savo jėgą ir prasmę turi tik Dieve, santykyje su Juo. Aš žinau, kas esu, ir todėl man nereikia ieškoti patvirtinimo iš išorės. Kita vertus, matau, kiek daug tragedijų atneša bedvasės širdys, tuščios širdys, kurių neįmanoma nuraminti: jos nelaimingos, jos nori jaustis svarbios. Šias širdis valdo baimė, jomis manipuliuojama, jos bėga nuo tiesos. Čia karas atskleidžia šią tikrovę. Ir šią akimirką dėkoju Dievui, kad jis man dovanojo tikėjimą, nes Jo buvimas, t. y. Dievo patirtis, suteikia man jėgų priešintis, suprasti, kas esu, kur einu ir koks mano tikslas, suteikia jėgų eiti toliau, netylėti“, – sako Charkivo vyskupas Pavlo Hončarukas, kuriam tikėjimas padeda kalbėtis ir su skausmą išgyvenančiais žmonėmis, kai atrodo, kad nieko negali padaryti.
(DŽ/Vatican News)
