Dvyliktasis eilinis sekmadienis
NEBIJOKITE
Audros metu jūra (taip kartais vadinamas Tiberiados ežeras) plaukia laivas. Jame yra ir Jėzus, kuris, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo, abejingas savo ir kartu su juo plaukusių mokinių likimui, miega. Tik kelionės draugams susirūpinus Jis pabunda ir vienu žodžiu nuramina vandenis, drauge priekaištaudamas mokiniams dėl jų tikėjimo stokos.
Taip žurnalistine kalba būtų galima keliais sakiniais atpasakoti šiandien skaitomą Evangelijos epizodą. Viskas būtų gerai, jei ne tas paskutinis Jėzaus priekaištas, iš tiesų skirtas mums visiems: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“
Gyvenimo kelyje visi anksčiau ar vėliau susiduriame su problemomis ir sunkumais, prilygstančiais audrai. Galbūt tada, kaip ir mokinius valtyje, mus apima baimė, ir jaučiame, kad mūsų tikėjimas silpsta. Žinoma, Evangelijoje ne vieną kartą girdime Jėzaus padrąsinimą „Nebijokite“, tačiau tokiomis akimirkomis paprastai norime, kad Dievas elgtųsi taip, kaip mums atrodo geriau ir manome, jog tada viskas susitvarkys. Iš tiesų tai reiškia pasitikėjimo trūkumą…
Čia būtų verta prisiminti Didžiojo Penktadienio įvykius. Prie Viešpaties kryžiaus iš apaštalų stovėjo tik evangelistas Jonas. Mylimasis mokinys neišdavė savo Mokytojo, tačiau kiti apaštalai nelydėjo Jėzaus iki kryžiaus papėdės. Bijodami savo gyvenimą baigti taip pat, jie pabėgo. Tik vėliau, išvydę tuščią kapą ir galėję pamatyti bei paliesti Jėzų, gyvą, prisikėlusį iš numirusių, jie įtikėjo, ir tas tikėjimas buvo toks stiprus, kad paskatino juos keliauti po visą pasaulį, skelbti Kristų ir nepalūžti, net susidūrus su persekiojimais ir mirtimi.
Apaštalai nuėjo ilgą kelią nuo šio sekmadienio Evangelijoje aprašytų įvykių, kai priekaištavo Jėzui, jog Jis tariamai jais nesirūpina, ir net padarytas stebuklas neįnešė daugiau aiškumo, iki tos dienos, kai jiems teko savo gyvybės kaina paliudyti ištikimybę. Tada jau nė vienas jų nereikalavo, kad Viešpats elgtųsi taip, kaip norėtų jie: apaštalai suprato, jog Jėzus yra kartu su jais, ir kad jie gali Juo pasitikėti.
Taip visada būna ir su mumis. Reikia tik, susidūrus su netikėtai užklupusia audra, žinoti, kad, kaip plaukiant su mokiniais per ežerą, Jėzus nemiega. Iš tiesų Jis visada šalia mūsų, nors kartais ir pasitaiko, jog to nesuvokiame. Gali būti, kad kaip tik tos mūsų sutiktos audros ir prilygsta Didžiojo Penktadienio sukrėtimui, o, joms praėjus, išaušta Velykų rytas, kada viskas jau atrodo kitaip.
Mums reikia išmokti savo likimą atiduoti į Jėzaus rankas, leisti Jam pasirūpinti mumis. Visuomet bus dienų, kai patys nerasime sprendimo, bet kaip tik tada tinka tai palikti Jam. Kaip ir mokiniai, kurie stebėjosi, kad Jis vienu žodžiu nutraukė audrą ir klausė: „Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!“, taip ir mes po dviejų tūkstančių metų galime klausti savęs: „Kas yra tas, prie kurio esu kviečiamas prisirišti? Kas yra tas žmogus, kuris, pradėjęs nuo saujelės baugščių analfabetų, šiandien prie savęs telkia šimtus milijonų žmonių, įveikiančių įvairiausius priešiškumus ir persekiojimus? Kokią reikšmę mano gyvenimui turi Jėzus?“
Popiežius Pranciškus sako, kad tikėti, nereiškia: neturėti sunkių akimirkų, bet turėti jėgų jas įveikti, žinant, jog nesame vieni.
Jei tai suprantame, baimė praeina…
Adolfas Grušas
