„Vagonų broliai“ Neapolyje: pranciškoniškas radikalizmas

Paskambinus į duris mažoje Neapolio gatvelėje jums visada atsakys raminantis balsas, kuris jus sveikins „Tegul Viešpats tau suteikia ramybę“. Už atnaujintų Mažesniųjų brolių vienuolyno vartų tvyro tikra ramybė visiems, kas pro juos įeina susitikti su pranciškonų bendruomene, kvartale žinoma kaip „vagonų broliai“. Už vartų bendruomenė, pasirinkusi šv. Pranciškaus Asyžiečio radikalumą, nuo 1976 m. gyvena nenaudojamuose vagonuose pasikliaudama Apvaizda. „Mes esame ir stengiamės tapti Apvaizdos įrankiu“, – aiškina bendruomenės vyresnysis brolis Massimiliano. Trisdešimt šešerių metų pranciškonas, kurio pašaukimas gimė Sicilijoje sulaukus 19 metų skautų bendruomenėje, sako, kad gyvenimas vagonuose tampa pranašiškas: brolybė tampa liudijimu pasaulyje, kuriame vis sunkiau palaikyti santykius, ir tikslu padėti čia atvykusioms šeimoms. Daug žmonių čia šeštadienio rytais ieško materialinės pagalbos ir randa santykių tinklą ir erdvę. „Mūsų misija – kad vagonai taptų teologine vieta, Dievo vieta, kur atėjusieji per susitaikymo sakramentą ar tiesiog susitikimą su broliais galėtų būti išklausyti“, – sako br. Massimiliano. Šiuo metu Neapolio bendruomenė vykdo dvi evangelizavimo misijas, br. Massimiliano taip pat yra Neapolio seminarijos propedeutinio kurso dvasinis palydėtojas.

Be Neapolio, yra dar keturios bendruomenės Kolumbijoje, viena Tanzanijoje ir dvi Sicilijoje. Būtent ten bendruomenė gimė kaip radikalus pasirinkimas po Antrojo Vatikano Susirinkimo. „Po pirmųjų žingsnių Palerme viena svarbiausių stotelių buvo Korleonė, – prisimena vienuolis, – nes aštuntajame dešimtmetyje Palermo kaimynystėje esančios Monrealio vyskupijos ganytojas paprašė brolių pagalbos vietoje, kurią kankino nesantaika, ir brolybė ten tapo dialogo ir taikos priemone.“

Radikalus pasirinkimas, sukrėtęs kitus du brolius Samuele’is ir Stefano: skirtingos istorijos, vienas pašaukimas. Br. Samuele’is pasakoja, kad, baigęs studijas, iš pradžių Brazilijoje, o paskui Mozambike jis atrado neturtą. Matė vargšus vaikus, menkai apsirengusius, bet tokius laimingus besivaikančius dviračio ratlankį. Jis ėmė svarstyti, kad galbūt ieško laimės netinkamoje vietoje.

Broliui Stefano liga tapo išsigelbėjimu. 38 metų brolis kilęs iš paprastos šeimos, dirbo tinkuotoju Vokietijoje, iš kur dėl ligos buvo priverstas grįžti gydytis į Italiją, čia atrado tikėjimą, gavo pažadą, kad turės didesnę šeimą, nei galėjo įsivaizduoti. Šiandien Stefano lydi daugybę šeimų, pažadas išsipildė: „Su jomis organizuojame bendruomeninius susitikimus, atnešame pirkinių ir stengiamės kartu melstis, klausytis ir palengvinti vienišumą“.

Dienotvarkė šiame vienuolyne suskirstyta griežtai: naktinės, rytinės, dieninės maldos, Mišios, bendruomeninė veikla, poilsis, Rožinis, apaštalavimas. Bendruomenės gyvenimas grindžiamas brolyste, susitikimu ir santykių puoselėjimas, neseniai šias tris gaires papildė bendrų namų ekologija – tema, brangi popiežiui Pranciškui, o prieš jį – šventajam Pranciškui Asyžiečiui.

Ateityje broliai svajoja  sukurti pasauliečių broliją, su kuria kartu išgyventų maldos akimirkas, norėtų pradėti tarnystę, skirtą padėti spręsti konfliktus. „Norėtume kovoti su neteisybe toje vietoje, kur gyvename, – sako br. Massimiliano. – Bet kodėl šiandien jaunas žmogus turėtų gyventi rinkdamasis Apvaizdą, skurdą ir tarnystę? Kad nepasitenkintų vien išgyvenimu, o tikrai gyventų.“

(DŽ/Avvenire)