Penkioliktasis eilinis sekmadienis
SVARBIAUSIA PRIEMONĖ
Mons. Adolfas Grušas
Vis dažniau, žvelgiant į tai, kas vyksta aplinkui, susidaro įspūdis, jog mes prarandame tai, kas sudaro gyvenimo esmę. Atrodo, jog mums reikia visko, o ypač to, kas yra nenaudinga ar iš tikrųjų visai nereikalinga. Gyvename pasaulyje, kuriame, atrodo, nebeliko asmenų, vien tik daiktai, iš kurių galime atpažinti vienas kitą. Mūsų laikais žmogų veikiau jau apibūdina nešiojami rūbai, automobilis – visi šie daiktai tampa priemonėmis, kurios atskleidžia ar paslepia žmogaus asmenybę.
Jėzus savo apaštalus į misijų kelionę siunčia be jokių daiktų, kurie galėtų nuslėpti ar padaryti juos tokiais pat, kaip ir pilka dauguma. Tai, ką jie turės skelbti, jų misijos esmė kaip tik ir yra santykis tarp žmonių, be jokios veidmainystės ar išskaičiavimo, kad būtų įmanoma suprantamai paskelbti išganymo žinią. Pats Jėzus, parodydamas savo begalinę meilę mums, ant kryžiaus kabos nuogas ir leis pažvelgti į savo pervertą Širdį.
Vertinant šių laikų požiūriu, dvylikos apaštalų misija yra visiško nepasiruošimo jai pavyzdys. Mokiniams liepiama neturėti netgi pragyvenimo minimumui reikalingų dalykų. Ko gero, tai buvo padaryta tam, kad būtų pabrėžtas žmogiškos prigimties silpnumas, lyginant ją su Dievo slėpiniais ir jų galybe. Ir nors amžių bėgyje šis žmogiško menkumo jausmas palengva buvo prarastas, turint galimybę naudotis vis modernesnėmis komunikacijos priemonėmis, tas neatitikimas vis tiek išlieka. Visi Bažnyčioje kilę skandalai ir papiktinimai kyla ne iš panaudotų priemonių netinkamumo, bet iš žmogiško menkumo bei nesugebėjimo palaikyti tikrus autentiškus santykius tarp žmonių. Mes pernelyg dažnai leidžiame priemonėms užtemdyti skelbimo esmę.
Kad ir nepažadėdamas materialinės pagalbos, Jėzus savo mokinių nepalieka vienų. Nė vienas tikėjimo liudytojas neturi teisės Evangelijos tiesų dėstyti taip, kaip jam atrodo geriau, neatsižvelgiant į skelbimo esmę. Evangelija nėra nauja doktrina, bet naujas gyvenimas. Kaip tik todėl Jėzus siunčia mokinius po du, kad jie liudytų ir patys patirtų brolišką pasidalijimo santykį, kur bendri yra ne daiktai, bet gyvenimas ir patys žmonės.
Paliepimas pasilikti vienuose namuose suteikia prasmę santykiams, kurių reikalauja Evangelija. Čia kalbama ne apie žodžius. Apaštalai neturi pareigos nešioti skrajutes su paskutiniais naudingais pasiūlymais. Jiems pavesta sukurti pastovius santykius tarp įtikėjusiųjų.
Viešpats nepažada savo mokiniams sėkmės. Jis nori, kad Jo mokiniai atiduotų savo gyvenimą, nebijodami rizikuoti ir visiškai pasitikėdami Dievo galybe.
Kalbėdamas apie Gerosios Naujienos atmetimą, Jėzus prašo parodyti gailestingumą, primindamas senovinį paprotį: įžengiant į Pažadėtąją Žemę, nusikratyti pagoniškų kraštų dulkes. Tai ne teismas ar pasmerkimas, bet liudijimas, kad nepriėmusieji žinios yra patys atsakingi už savo pasirinkimą.
Kelias į išganymą nėra paremtas kokiais nors magiškais receptais, jis neveikia automatiškai. Tam visuomet reikia būti pasirengus priimti liudininkus, kurie prabyla ne išmaniomis priemonėmis, o savo širdimi…
