S. Chiara Luce – krepšinio žvaigždė, pasirinkusi vienuolinį gyvenimą
Iš krepšinio aikštelės – į vienuolyną, iš profesionalaus sporto – į kontempliatyvų gyvenimą. Tai 33 metų Orianos Milazzo, buvusios prestižinio Sicilijos moterų krepšinio klubo „Priolo“ žaidėjos, nacionalinių jaunimo rinktinių narės, kelias. Birželio 28 d. Trapanio miesto Švč. Jėzaus Marijos bažnyčioje ji pasirinko eiti šv. Klaros iš Asyžiaus pėdomis, žengti tarp jos vargdienių seserų ir visam laikui ištarti „taip“ šiam naujam gyvenimui, pasirinkusi naują vardą: sesuo Klara Luce, Švč. Trejybės buveinė Marija. Vardą, kuris sieja su klarisių steigėja ir su Chiara Luce Badano, jauna pasauliete fokoliare, 2010 m. paskelbta palaimintąja.
Merginos istorija tokia pat graži ir šviesi, kaip ir jos vardas – Chiara Luce, kuris taip pat reiškia „Skaidri Šviesa“. Tai pašaukimas, kuris įsišaknijo, išaugo ir pražydo kitame pašaukime – krepšinyje, aistroje, kuria 1991 m. Kanikatyje gimusi Oriana dalijosi su trejais metais jaunesne seserimi Ilarija, kuri taip pat vilkėjo nacionalinės rinktinės marškinėlius. Į Alkamo miestą Orianą atvedė su krepšiniu susijęs klajokliškas gyvenimas. Čia tėvai mergaitę patikėjo pranciškonų tretininkų šeimai, kuri dalyvaudavo Mišiose vienuolyno bažnyčioje ir padėjo jai susipažinti su klarisių bendruomene.
Po to mergina buvo pakviesta į „Priolo“ klubą, debiutavo A1 lygoje, žaidė nacionalinėje rinktinėje. Svajonė išsipildė. Tačiau laimė nebuvo visiška. „Man vis kažko trūko, jaučiau savyje nepasitenkinimą“, – pasakojo Chiara Luce laikinųjų įžadų proga 2019 m. duotame interviu. Kad įveiktų šį nepasitenkinimą, Oriana stengėsi būti naudinga kitiems, daugiau laiko skyrė savo įsipareigojimams parapijoje ir brandino sprendimą tęsti medicinos studijas, norėdama tapti gydytoja misioniere. Atvykusi į Romą ir pradėjusi studijas, ji ir toliau jautė, kad to jai nepakanka. „Mano širdyje ėmė kilti klausimai, siekiant suprasti, kokia mano vieta pasaulyje“.
Būtent per 2011 m. Pasaulio jaunimo dienas Madride tapo aiškus Dievo planas jai. Ji sugrįžo į Alkamo vienuolyną ir pas klarises. „Jaučiausi tarsi grįžusi namo“, – prisipažįsta ji. Taip prasidėjo jos nauja kelionė su klarisėmis. Dveji postulato metai Alkamo vienuolyne, vieneri novicės metai Città della Pieve vienuolyne, dar dveji Alkamo vienuolyne iki laikinųjų įžadų, kuriuos davė 2019 m. gegužės 13 d. Kelionė apmąstant, įsiklausant bei reiklus, intensyvus, gražus formacijos kelias. Išgyventas padedant šeimai: jos tėvai visada ją palaikė ir leido jaustis mylimai. Tas kelias dabar atvedė į amžinuosius įžadus, į maldos, neturto ir seserystės gyvenimą pagal šv. Klaros charizmą.
Ją priėmusi klarisių bendruomenė turi seną, bet vis dar vaisingą istoriją. Vienuolyną 1545 m. įkūrė trys Alkamo seserys iš kilmingos šeimos: Antonina, Angela ir Alberta Mompilleri, kurios atnaujino šeimai priklausiusią didelę namų valdą greta Šv. Kosmo ir Damijono bažnyčios ir čia įsteigė vienuolyną. Klebonija pastatyta 1547 m., netrukus po to Alkame buvo atrastas Švenčiausiosios Mergelės Marijos Stebuklingosios paveikslas. Su Alkamo bendruomene susiję kiti vienuolynai Sicilijoje ir kitur: vienuolynai Iglesijoje (Sardinijoje), Ambandžoje (Madagaskare).
(DŽ/Avvenire)
