Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (liepos 14 d.)
Priminęs, kad kiekvienas krikščionis yra kviečiamas būti gudrus kaip žaltys ir neklastingas kaip balandis, o ypač tas, kuriam Viešpats patikėjo ypatingas pareigas Bažnyčios ir visuomenės gyvenime, ganytojas kvietė prisiminti istorines lietuvių tautos asmenybes, rodančias tokio didžiadvasiškumo pavyzdį ir skatinančias jį įkūnyti kasdieniame gyvenime.
Pirmiausia Vilniaus arkivyskupas paminėjo Vytautą Didįjį, išskirdamas jo gebėjimą naviguoti sudėtingoje politinėje situacijoje kaip gudrumą, o siekį užtikrinti valdomų teritorijų stabilumą ir klestėjimą remiantis teisingumu ir sąžiningumu kaip neklastingumą.
Homilijoje taip pat buvo prisimintas ir šventasis Kazimieras, kurio gudrumą atskleidžia gebėjimas suprasti ir išspręsti sudėtingas situacijas nenaudojant smurto, o neklastingumą ir dorumą – moralinis švarumas ir sąžiningumas.
Kaip sektinas pavyzdys buvo išskirtas ir generolas Jonas Žemaitis-Vytautas. Pasak arkivyskupo, šis partizanų vadas buvo „gudrus kaip žaltys“, nes gebėjo organizuoti partizanų grupes ir nebūti susektas sovietų saugumo tarnybų. Tuo tarpu esminį Jono Žemaičio vadovavimo principą atskleidžia jo žodžiai pasakyti teismo kalboje: „Tik noriu pabrėžti, kad, kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova laikytųsi humanizmo principų. Jokių žvėriškumų aš neleidau.“ „Jonas Žemaitis vadovavo laikydamasis aukštų etikos standartų. Jo žodžiai atspindi gilų sąžiningumą ir atsakomybės jausmą, taip pat atskleidžia jį kaip išmintingą ir strategiškai mąstantį lyderį, kuris sugebėjo vadovauti partizaninei kovai gerbdamas krikščioniškąsias vertybes,“ – pabrėžė Gintaras Grušas, galiausiai prisiminęs ir palaimintąjį arkivyskupą Jurgį Matulaitį
„Matulaitis paliko mums pasiaukojančios tarnystės pavyzdį. Jo užrašyta įkvepianti mintis „aš noriu sudegti kaip žvakė ant altoriaus dėl Dievo garbės“ atspindi arkivyskupo troškimą visiškai atiduoti save Dievui, net iki išsekimo ir aukos. Tą jis galėjo daryti tiktai semdamasis ramybės iš Dievo ir didžiadvasiškai vykdydamas savo misiją. Ta pati ramybė duodama ir kiekvienam iš mūsų, kad galėtume vykdyti Dievo mums patikėtą misiją,“ – pabrėžė arkivyskupas Gintaras Grušas LR Prezidento inauguracijos proga aukotose Šv. Mišiose.
Naujausiame žurnalo „Artuma“ numeryje skelbiamas Inesos Vaitkūnaitės parengtas pokalbis su Vilniaus Šv. Kryžiaus parapijos vikaru neopresbiteriu Linu Braukyla. Pasakodamas apie savo pašaukimą, džiaugsmus ir sunkumus pašnekovas pasidalijo mintimis ir apie pasauliečių vaidmenį Bažnyčioje:
„Prieš šventimus apmąsčiau kunigystės prasmę – per tarnaujančiąją kunigystę padėti tikintiesiems išgyventi savo karališkąją kunigystę. Šia prasme pasauliečiai ir yra Bažnyčia. Yra bendruomenių, kurios faktiškai neegzistuoja, o gyvuoja tik kunigo dėka suburti atskiri asmenys. Bet mūsų laikų siekinys – gyva krikščionių bendruomenė, kuriai kunigai tik patarnauja. Domiuosi studentų sielovada, joje vyrauja tie patys dėsniai kaip ir visoje Bažnyčioje: studentai nuolat keičiasi ir jiems neįmanoma niekaip kitaip patarnauti, kaip tik jei jie perduos tikėjimą vieni kitiems. Ir kunigų tikslas lieka palaikyti misijoje vienus pasauliečius, kad jie perduotų tikėjimą kitiems. Stebėdamas šį principą Amerikos ir Europos bažnyčiose, vis labiau ėmiau suprasti, kad galia yra dalytis tikėjimu su šalia esančiu žmogumi. Bet misijai reikia paruošimo, pastiprinimo, pirminį impulsą turi duoti kunigas, nes tai jo atsakomybė. Mes, kunigai, galime būti kibirkštys, bet ne malkos, o ugnies galia ir Bažnyčios stiprybė ateina iš užsidegusių tikinčiųjų“, – kalbėjo kunigas Linas Braukyla.
Sesuo Gražina Dapšauskytė FPS „Artumoje“ svarsto, koks galėtų ir turėtų būti mūsų poilsis, kad atsigaivintume, sustiprintume ne tik kūną, bet ir tikėjimą, atrastume gyvenimo džiaugsmą. Atsakymų autorė suranda palaimintojo Jurgio Matulaičio gyvenime.
Jo „Užrašuose“ netrūksta minčių apie uolumą, veiklumą, kiekvienos valandėlės branginimą. Tačiau gerai suprasdamas žmogaus prigimtį, jis ragino nepamiršti ir poilsio. Juk nuo to, ar mes pavargę, ar pailsėję, priklauso ne tik tai, kaip atliekame savo darbus bei pareigas, bet ir mūsų santykiai su kitais ir tai, kaip žiūrime į save pačius. Palaimintasis Jurgis moko mus, kad poilsis ir atostogos – tai ir proga atgaivinti dėkingumą, surasti laiko tylai (rekolekcijų metu ir ne tik), pastebėti giliausius savo troškimus, nes „tyla gimdo genijus ir didžius šventuosius. Plepumas sielą padaro tuščią ir nevaisingą“. Toks įėjimas į save veda į tikrą bendrystę, bendravimą su Dievu. Įėjimas į save ir ten susitikimas su Dievu teikia jėgos veikimui, – rašo „Artumoje“ Gražina Dapšauskytė FPS.
Parengė Giedrius Tamaševičius
