Šešioliktasis eilinis sekmadienis
Anuo metu apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę. O jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“. Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti. Taigi jie išplaukė valtimi į negyvenamą nuošalią vietą. Žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis tai sužinojo. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir net pralenkė mokinius. Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų. (Mk 6, 30–34)
JĖZAUS ATOSTOGOS
Vargu ar yra žmogus, kuris niekuomet nebuvo pavargęs… Žinoma, kalbame ne apie natūralų nuovargį, kurį patiria kiekvienas sunkiai dirbantis žmogus, bet apie tą keistą nuovargį, kuris apima tada, kai mažiausiai jo laukiame, kai darbo įtampa susipina su asmeninio gyvenimo nesėkmėmis ir, atrodytų, norėtųsi visam pasauliui išrėkti, jog esi pavargęs, kad tau labai sunku.
Visi stengiamės bet kokia kaina įrodyti, kad esame geri savo reikalo žinovai. Norime būti geri tėvai, geros motinos, geri kunigai, geros vienuolės, kol galiausiai pasijuntame esą išvarginti gyvenimo ir tų nuolatinių pastangų, jaučiame, jog mums skubiai reikia atsikvėpti, patirti bent kokį džiaugsmą, ramybę, kurios taip sunkiai ieškome kasdienio gyvenimo pamišime…
Todėl šiandien ir Evangelija kalba apie šį poilsio poreikį, leisdama suprasti mums, kad jei neatrasime savo gyvenimo prasmės, jei nesuvoksime, kam esame gimę, anksčiau ar vėliau mūsų laukia tam tikras vidinis sprogimas. Jis pasireiškia tuo, kad mes arba bėgame nuo savo įsipareigojimų, arba užsisklendžiame savyje, arba mėginame paguosti save iliuzijomis, kad tikrai laimei trūksta tik kelių dešimčių arklio jėgų naujo automobilio variklyje, gražiai įrengtų namų ar kelių raukšlių išlyginimo vis senstančiame veide…
Jėzus mato visa tai, supranta, atjaučia ir todėl su švelnumu prabyla į nuvargusius apaštalus: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“.
Tai nėra apsimestinė ir demonstruojama užuojauta. Išganytojas gerai supranta ir atjaučia žmonių svajones ir skausmą. Jėzus pažįsta žmogaus skausmą, nes pats yra žmogus.
Viešpats sutinka iš misijų kelionės grįžusius apaštalus, apie kurių išsiuntimą mums pasakojo praėjusio sekmadienio Evangelija. Mokiniai kupini entuziazmo, tačiau pavargę, džiugūs, bet su nuovargiu akyse. Išganytojas klausosi jų su šypsena, nes jam patinka jo mokinių sėkmė, jis yra laimingas, jei mes esame džiugūs, tačiau drauge pastebi ir jų nuovargį. Jėzus mato, kad apaštalai tiesiog plyšta iš nuovargio, taip, kaip kunigai, važinėjantys per kelias parapijas, kuriems reikia visų pirma rūpintis, kaip suremontuoti visus pastatus ir užkamšyti visas skyles, vietoje to, kad galėtų kurti bendruomenes. Jėzus mato savuosius, besirūpinančius ligoniais, ir mąsto apie išvargusias motinas, kurios jau nebeturi jėgų gyventi, o vien tik meldžiasi, prašydamos vidinės ramybės, šviesos, bent šiek – tiek poilsio…
Viešpats mums visiems siūlo pailsėti drauge su juo: tyloje, dykumoje. Jis ragina mus pasitikėti juo, pažvelgti jam į akis, nes jis yra tas Ganytojas, kuris be galo rūpinasi savo avimis, kuris už jokią kainą nesutiks nė vienos jų netekti.
Jėzus kviečia savuosius eiti nuošaliau ir pailsėti…
Tikras dvasios poilsis yra tada, kai galime pasitraukti nuo mus varginančios kasdienybės ir pabūti nuošaliau kartu su Jėzumi.
Visuomet yra pavojus atostogas, poilsį suvokti kaip galimybę patirti naujų įspūdžių, išgyventi euforiją, perteklių. Vis madingesnės tampa kelionės į tolimus kraštus, tačiau, ko gero, Jėzus, ragindamas mokinius eiti pailsėti, galvojo ne apie tai. Nuošalesnę vietą įmanoma rasti ir savo širdyje…
Reikia tik nepamiršti, kad ten turi būti vietos ir Viešpačiui. Tik taip galėsime atgauti kūno ir sielos pusiausvyrą, kurią dažnai užgožia skubūs kasdieniniai reikalai. Tegul tai bus nepaprasta Dievo dovana, metas, kai įsiklausysime į savo ir kitų žmonių poreikius, kai suvoksime, kam gyvename ir kaip gyvename...
Adolfas Grušas
