Akvilos atlaidai – ypatinga malonė visiems
Per 730-uosius Akvilos atlaidus, kurie tradiciškai tęsiasi tik vieną parą – jų pradžioje atveriamos šventosios durys į Collemaggio baziliką vėl užveriamos kitos dienos vakarą –kardinolas G. Petrocchi reiškė viltį, kad Akvila visiems būtų tikra atlaidų sostine. Jis prisiminė, kad 2022 m. popiežius Pranciškus dalyvavo Akvilos atlaiduose ir ta proga suteikė galimybę atlaidus pelnyti ne vieną parą, bet per ištisus metus. Be to, jis priminė, kad 2025 Šventųjų metų skelbimo bulėje popiežius atkreipė dėmesį į tiesioginį ryšį tarp 1300 metais švęstų pirmųjų Bažnyčios šventųjų metų ir prieš šešerius metus įvykusių Akvilos atlaidų.
Akvilos atlaidus įsteigė popiežius Celestinas V vainikavimo popiežiumi proga. Celestinui rūpėjo, kad visi atgailaujantys tikintieji Šv. Jono Krikštytojo mirties liturginės šventės proga gautų kalčių ir bausmių išrišimą, nes būtent Jonas Krikštytojas sutemų gaubiamam pasauliui paskelbė Kristaus atėjimą. „Kristaus vietoje einame pasiuntinių pareigas ir Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!““ (plg. 2 Kor 5), pažymėjo kardinolas G. Petrocchi kviesdamas eiti pro Šventąsias duris pagal šv. Celestino V atlaidų dvasią, t. y. pasitelkiant nuolankumo dorybę, kuri leidžia pravalyti sielos „archyvus“ – neatsisakyti atminties, bet iš jos išmesti visa, kuo ją suteršėme: nedraugiškumą, pagiežą, pasidalijimą, gašlumą, netvarkingas priklausomybes, kad praeitis nesąlygotų mūsų dabarties ir nedarytų neigiamos įtakos ateičiai. Norėdami tikrai pelnyti atlaidus, turime žengti pro šventąsias duris lydimi pasiryžimo mylėti kitus, pasitelkdami evangelinį jautrumą, kuris leidžia tapti altruistais, didžiausią dėmesį skiriančiais paskutiniesiems ir atmestiesiems, kenčiantiems nuo naujų ir senų vergovės formų.
Baigdamas homiliją kardinolas priminė, kad pradinis atlaidų veiksmas ir šaltinis, kuris sužadina atleidimą, priklauso nuo mūsų širdies durų atvėrimo išganančiai Dievo meilei, kuri per nukryžiuotą ir priskėlusį Jėzų mus išvaduoja iš blogio ir sugrąžina mums Dievo vaikų būseną. Tai yra kartu asmeninė ir bendruomeninė mūsų, kaip krikščionių mokinių, patirtis, kuri leidžia įsipareigoti gyventi su Bažnyčia ir kaip Bažnyčia. Tikrasis atlaidų kelionės tikslas yra ne naujo pasaulio atradimas, o žvelgimas į pasaulį nauju žvilgsiu. Atlaidus galime švęsti tada, kai jie vyksta, tačiau turime atskirti įvykį nuo atlaidų dvasios, kuri, patikino kardinolas, veikia ne pagal kandorių, o yra nuolat pasiekiama ypatinga malonė. (SAK / Vatican News)
