Kun. T. Halikas. Bažnyčios istorija – yra ne vienakryptė pažanga, o atvira drama (I)
Per pastaruosius du šimtus metų būti visuomenę integruojančia jėga arba „bendra kalba“, pasak teologo, ne kartą pakviesto pasisakyti sinodinio kelio susitikimuose, siekė įvairūs kiti veiksniai – mokslas, menas, nacionalizmas, vadinamosios politinės religijos, žiniasklaida, kapitalistinė ekonomika.
Katalikų Bažnyčioje vyksta didelis reformų, sinodinio atsinaujinimo procesas. Tai didesnė ir sudėtingesnė užduotis nei tiesiog klerikalinės sistemos pertvarkymas į lankstų bendravimo Bažnyčioje būdą. Sinodinė reforma gali parengti Bažnyčią naujam kultūriniam vaidmeniui, pagal veiksmažodžio „re-legere“ („skaityti iš naujo“) prasmę. Bažnyčia gali būti dėmesingo požiūrio į tikrovę mokykla, naujos hermeneutikos, naujo ir gilesnio Dievo kalbos supratimo mokykla.
Dievas, kurį išpažįstame, kalba įvairiais būdais. Jis kalba per daugybę Šventojo Rašto ir tradicijos balsų, per ganytojų ir mokytojų autoritetą ir per skirtingus, dažnai nepageidaujamus pranašų balsus. Jis kalba per mistiką ir per consensus fidelium, kasdienę Dievo tautos praktiką. Jis kalba per laiko ženklus, per istorijos, visuomenės ir kultūros įvykius. Mums nereikia krikščionybės kaip ideologijos ar Bažnyčios kaip politinės jėgos. Mums reikia išminties, dvasinės įžvalgos meno mokyklos.
Viena iš kun. T. Haliko knygų – „Krikščionybės popietė“. Pasak teologo, jis pasinaudojo Carlo Gustavo Jungo metafora apie žmogaus brandą: vaikystė yra gyvenimo rytas, po kurio ateina vidurdienio krizė, vedanti į brandos vakarą.
„Esu giliai įsitikinęs, kad žmonijos istorija – ir krikščionybė kaip jos dalis – yra posūkio ar lūžio taške, kryžkelėje. Tai metas, kai susikaupė kelios rimtos grėsmės, bet kartu ir dideli iššūkiai bei naujos galimybės“, – sako mąstytojas. Anot jo, Bažnyčios istorijos rytas – tai institucinių ir doktrininių struktūrų kūrimo laikotarpis. Po to atėjo vidurdienis – modernybė ir sekuliarizmas, kurie šias struktūras sukrėtė. Dabar metas popietei – didesnei brandai ir gilumui.
„Žinoma, galime šią galimybę praleisti, iššvaistyti. Bažnyčios istorija yra ne vienakryptė pažanga, bet atvira drama“, – pridūrė kun. T. Halikas.
Ką jis norėjęs pasakyti žodžiais, klausė „Religion Digital“, jog „tikėjimo upė išsiliejo, o Bažnyčia prarado savo monopolį?“ Daug kur skundžiamasi ir nerimaujama dėl „sekuliarizmo ir liberalizmo cunamio“. Tačiau, pasak teologo, ateistinis ir sekuliarusis ateizmas seniai nebėra konkurentas tradicinei bažnytinei krikščionybei. Pagrindinis iššūkis šiandien – perėjimas nuo religijos prie dvasingumo. Tradicinės institucinės religijos formos dažnai primena išdžiūvusias upės vagas, o susidomėjimas įvairaus pobūdžio dvasingumu yra augantis srautas, kuris ardo senus krantus ir atveria naujas vagas.
Atrodo, kad ir Vatikano II Susirinkimo dėmesio centre buvo sekuliarusis humanizmas ir ateizmas, o susidomėjimas dvasingumu buvo deramai įvertintas. Didžiosios Bažnyčios nebuvo pasirengusios dvasingumo alkiui ir dažnai nepajėgia tinkamai į jį reaguoti. Bažnyčių ateitis didele dalimi priklauso nuo to, ar, kada ir kokiu mastu jos supras šio pokyčio reikšmę ir kaip sugebės reaguoti į šį laiko ženklą. (RK / Vatican News)
