Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (rugsėjo 1 d.)
„Tai, kad bėdoje žmogus prisimena Dievą, yra labai gerai, nes mūsų ryšys su Dievu remiasi tuo, jog turime pajausti savo ribotumą, kad patys nesame dievai. Tačiau tai prasmę turi tik tada, kai sukuriame kokį nors santykį. Sakyčiau, net jeigu ir gegužės mėnesį bažnyčios būtų perpildytos studentais, aš nesidžiaugčiau, nes tikrasis rodiklis yra tai, kiek iš jų nori turėti Dievą savo gyvenime ir kiek iš jų turi konkretų ryšį su kitu žmogumi, kuriam tikėjimas yra svarbus – tai yra esminis kriterijus. Stipriausias klausimas studijų metu nėra, ar aš išlaikysiu vieną ar kitą egzaminą, o klausimas – kas bus su mano gyvenimu? Ir jie visi tą klausimą sprendžia, o mes bandome ateiti su atsakymu, kad tu turėsi pasirinkti profesiją, bet jokia profesija nepadaro studento geru žmogumi, tad mes norime parodyti prasmę, jog renkiesi savo gyvenimo kelią, bet tave žmogumi daro ne tavo profesija, o tavo atvirumas kitiems žmonėms ir Dievui – su tokia žinia ir tikslu mes bandome eiti. Kodėl Bažnyčiai rūpi studentai? Nes jie galvoja, kas bus su jų gyvenimais. Mes bandome pasakyti, kad galime eiti skirtingais keliais, bet svarbiausia ne tavo profesija, o atvirumas Dievui ir kitiems“, – pabrėžė Vilniaus akademinio sielovados centro sielovadininkas kun. Linas Braukyla.
Jaunimui aktualią pašaukimo temą trečiajame šių metų žurnalo „Kelionė“ numeryje pratęsia ir kard. Audrys Juozas Bačkis:
„Kiekvienas turi savo pašaukimą, misiją, svarbu to ieškoti, atrasti ir priimti kvietimą. Eidamas tuo keliu jautiesi savo kailyje: patiri ramybę, esi laimingas. Kai eini ten, kur esi Dievo šaukiamas, atrandi džiaugsmą. Sunkiausia – atrasti savo kelią. Svarbu maldoje prašyti, kad Šventoji Dvasia jį parodytų ir duotų jėgų tuo keliu eiti.
Atramos taškas, dėl kurio galiu įsipareigoti, likti ištikimas ir būti laimingas, yra Dievas. Tai Jis laukia manęs Kelio pabaigoje. Tai Jis suteikia gyvenimui prasmę ir tikslą. Kai atrandi Viešpatį, Jį pasirenki, lengviau susidėlioja ir visi kiti pasirinkimai, mažesnieji, kurie tave palaiko kasdien. Įsipareigojimai konkrečioms tarnystėms Bažnyčioje nėra tokie svarbūs kaip esminis įsipareigojimas Dievui.
Manau, kad kiekvienam, kuris nori būti laimingas, reiktų turėti šią atramą. Žmonės tave mylės ar ne, sielovada seksis ar ne – nėra patys svarbiausi klausimai“, – primena kard. Audrys Juozas Bačkis.
Apie tai, ko reikia, kad iš tiesų būtume laimingi, naujajame žurnalo „Kelionė“ numeryje svarsto ir redaktorės Faustinos Elenos Andrulytės SF kalbinamas virtuvės šefas Gian Luca Demarco:
„Esu tikras, kad mums reikėtų mažiau auklėti vieniems kitus ir daugiau ieškoti Dievo. Daug laiko praleidžiam tuščiai. Taip intensyvu visavertiškai gyventi savo gyvenimą, kad kištis dar į kitų... Juk kartais žmogus, kuris yra toli nuo Bažnyčios, daug šventesnis už mane, kuris nuolat einu į bažnyčią.
Bėda, kai visi esam mokytojai, bet nesekam tikrojo Mokytojo. Tada mūsų gyvenimai pasidaro sunkūs, liūdni, kartais ir nepakeliami. Mes prisimenam, kad reikia paimti savo kryžių, bet neprisimenam, kad Jėzus jau paėmė visus mūsų kryžius ant savojo. Pasidarytų taip paprasta tai supratus...
Didelis pasiekimas būtų, kad atėjus į Mišias vienas tikintysis nesisėstų prie vieno suolo krašto, o kitas – prie kito, taip neleidžiant žmonėms atsisėsti per vidurį. To dar nepasiekėm. O pradedam aiškinti: šitas žmogus nepriimtinas, anas ne taip stovi, kalba, atrodo... Reikia apsivalyti nuo tų dalykų, kol neatėjo karas. Kitaip karas apvalys mus, ir bus gerokai blogiau. Mirtis nuplauna skausmingai.
Laikas nusiimti šventųjų kaukes ir pradėti iš tiesų siekti šventumo – einant savo keliu, taip, kaip Dievas mus veda“, – žurnale „Kelionė“ svarsto Lietuvoje šeimą sukūręs italų virtuvės šefas Gian Luca Demarco.
Parengė Giedrius Tamaševičius
