Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (rugsėjo 29 d.)
„Deja, susitikti su migrantu kaip su broliu ir seserimi, kaip kviečia popiežius, sunkiai sekasi net ir mums, kurie dar visai neseniai patys nelegaliai dirbome turtingesnėse šalyse. Bandėme įveikti geležinę uždangą; už laisvę mokėjome įkalinimu svajonių valstybėse, į kurias veržėmės, kuriose buvome benamiai, prekybos žmonėmis aukos. Šelpiami ir palaikomi gailestingų žmonių, gelbėjami nevyriausybinių organizacijų. Gaudomi kaip nelegalai. Deportuojami. Net parskraidinami lėktuvais.
Prakutę naudojomės naujai atvykstančiųjų pažeidžiamumu. Siunčiame perlaidas Lietuvoje likusiems artimiesiems. Kai kas jau gauname ten užsidirbtas „vakarietiškas“ pensijas.
Prasidėjus plataus masto agresijai prieš Ukrainą, ypač po nesuvokiamų barbarybių Mariupolyje, Irpinėje, Bučoje, vėl teko matuotis benamystę. Svarstymai, kur reiktų glaustis, iš ko gyventi su vaikais pasitraukus į saugesnes šalis, kėlė siaubą net būnant visateisiais „laimingųjų“ klubo nariais.
Laisvas judėjimas Šengeno zonoje ir narystė Europos Sąjungoje mums neleis patirti apgręžimo politikos, kuri po debatų Europos Parlamente keičiama apgręžiamųjų nenaudai. Nes „laimingųjų“ klubas ankštas, o norinčiųjų į jį patekti – daug.
Sugriežtinta migracijos politika net dalies krikščionių kritikuojama kaip nepakankama. Diskutuojama, kad gal geriau kasmet mokėti maždaug 3 mln. eurų „solidarumo“ įnašą, nei Lietuvoje priimti numatytą 158 užsieniečių kvotą. Brangu, bet bent jau nereikės žiūrėti į akis zlatanams, diloms, juolab – pabėgėlių vaikams, kurių neapkaltinsi, neva patys pasirinko būti stumdomi nuo sienos prie sienos. <...> Precedento neturintis solidarumas karo pabėgėliams iš Ukrainos parodė, ką gali stipri politinė valia ES. Plačiai atvertos širdys ir namų durys tūkstančiams karo pabėgėlių iš Ukrainos buvo gyvas liudijimas, kaip Lietuvos žmonės gali susitelkti atjausdami ištiktus bėdos. Belieka nerūšiuoti pabėgėlių ir migrantų dėl skirtumų, kurių nė vienas nepasirinko – vietos ir sąlygų gimti, kalbos ar odos spalvos,“ – ragina Ieva Urbonaitė straipsnyje, kurį skelbia dienraštis Bernardinai.lt.
Rugsėjo 26 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje buvo pristatyta Laisvės premijos laureato Petro Plumpos autobiografinė knyga „Kelionė į gyvenimą“. Tai antrasis serijos „Pergalės ženklas“ leidinys. Šios serijos tikslas – pristatyti ginkluotojo ir neginkluotojo pasipriešinimo dalyvius, kurie visomis išgalėmis kovojo prieš totalitarinio blogio apraiškas ir siekė atkurti Lietuvos laisvę. Seriją leidžia Krikščioniškos pagalbos labdaros ir paramos fondas Donum.
Šią knygą bei ryškiausius Petro Plumpos gyvenimo puslapius apžvelgiantį straipsnį rugsėjo 27 d. paskelbė Bernardinai.lt.
„Istorijos mokytojas, vesdamas pamoką apie neginkluotąjį tautos pasipriešinimą, tikriausiai pateiks Petro Plumpos gyvenimo autentiškų momentų, o tikybos mokytojas galbūt atsivers tuos knygos puslapius, kuriuose kalbama apie Dievo paieškos pastangas, kai, pasak Petro Plumpos, „teko vaikštinėti beribio Tiesos vandenyno pakrante ieškant protui atgaivos“, – rašo straipsnio autorė Irena Peteraitienė.
Telšių vyskupijos kurija praneša, kad rugsėjo 24-25 dienomis Telšiuose lankėsi apaštalinis nuncijus Baltijos kraštuose arkivysk. Georgas Gänsweinas. Po ryto šv. Mišių, kuriose buvo paminėtas ir apaštališkojo protonotaro kun. Stasio Žilio (1924-2021) šimtmetis, arkivysk. Georgas Gänsweinas tarė sveikinimo žodį seminaristams. „Jis padrąsino siekti užsibrėžto tikslo tačiau taip pat pažymėjo, jog kunigystės siekimas nėra lengvas kelias, bet jis suteikia draugystę su Viešpačiu Jėzumi ir daro žmones laimingus. Nuncijus pažadėjo kasdien melstis už seminaristus, o taip pat ir pats prašė maldos savo apaštalinei tarnystei. Nuncijus bendravo ir su sielovados centrų darbuotojais, dalyvavusiais pamaldose, aplankė Telšių šv. Antano Paduviečio katedrą, meldėsi prie Dievo tarno vysk. Vincento Borisevičiaus sarkofago“. Rugsėjo 25 d. apaštalinis nuncijus dalyvavo Telšiuose vykusiame Lietuvos vyskupų konferencijos plenariniame posėdyje.
Rugsėjo 25 d. dienraštyje Bernardinai.lt pasirodė Tiberiados bendruomenės brolio Ivano Demeure straipsnis „Puoselėti ir užtikrinti ištikimybę“.
„Įsipareigojimas prasmingas tik tada, jei jis maitina gyvenimą: poros ir šeimos, tikėjimo gyvenimą, jei jis maitina ištikimybę sau, svarbiausiems santykiams ir Dievui. Įsipareigojimas lyg medis ant kalvos. Jis yra kelrodis. Įsipareigojimas lyg medis, kurį pasodinote, jis yra vertas jūsų rūpesčio: jūs jį laistote (atleidimas ir gailestingumas), tręšiate jo dirvą (malda ir adoracija), valote aplink jį ir genite („taip“ ir „ne“). Dabar šis medis – tai ne tik jūsų įsipareigojimas, bet ir jūs tuo pačiu metu, augantys ištikimojo Dievo kiemuose. Mūsų mažieji įsipareigojimai byloja apie didžiąją ištikimybę, kurios visi siekiame, kurios šaltinis – Dieve“, – apibendrina savo mintis apie ištikimybę brolis Ivanas Demeure.
Parengė Giedrius Tamaševičius
