Kard. P. Pizzaballa: Bažnyčia negali būti neutrali. Taip pat negali būti konflikto dalis
„Taika visada įmanoma, o mūsų malda yra taikos šaknys“, – spalio 7 dienos žinutėje X socialiniame tinkle rašo popiežius. Pranciškaus kvietimas melstis ir pasninkauti už taiką yra skirtas visoms bendruomenėms, visiems regionams, bet pati dienos data – spalio 7-oji – primena prieš metus surengtą Hamas teroristinę ataką prieš Izraelį, po kurios dešimtmečius skaičiuojantis konfliktas Artimuosiuose Rytuose įgavo naują pagreitį ir, tarsi žemyn riedanti ir vis didėjanti sniego gniūžtė, tampanti vis didesnė, pavojingesnė. Ji persirito per visą Gazos ruožą, per Vakarų Krantą, per Izraelį, kuris buvo atakuotas Irano raketomis, o dabar rieda per Libaną – šiomis dienomis milijonas libaniečių paliko savo namus ir pasitraukė iš Izraelio karinių veiksmų prieš Hezbollah pozicijas zonos.
„Palestiniečiai moka už daugelį dalykų. Jie yra daugelio istorijų, makropolitikos Artimuosiuose Rytuose, kuri visada jais naudojosi ir niekada jų nemylėjo, atpirkimo ožiai. Įskaitant arabų šalis. Vakarų šalys juos visada rėmė žodžiais, bet niekada iki galo. Jie neabejotinai moka kainą už politiškai silpną, susiskaldžiusią lyderystę. Galiausiai, jie visada lieka vieni. Tauta, kuri patyrė tiek daug smurto. Iš išorės ir iš vidaus“, – sakė ganytojas.
Nors nesantaikos netrūko ir anksčiau, iki 2023 metų spalio 7 dienos, pasakoja kardinolas P. Pizzaballa, gyvenimas riedėjo gana kryptingai, nuspėjamai. Po šios datos kilo tokia abipusės neapykantos ir smurto banga, kokios jis nebuvo matęs ir patyręs, pripažįsta ganytojas, Šventojoje Žemėje gyvenantis nuo 1990 metų ir tapęs ne vieno krauju apšlakstyto regiono istorijos puslapio liudininku. Praėję metai buvo nepaprastai sunkūs. Krikščionys atsidūrė įvairiose konflikto pusėse. Ryšiai su kitų religijų atstovais pateko į labai rimtą išmėginimą. Būti ganytoju, kuris sugeba palydėti kitus ir pats išlaikyti dvasinį gyvenimą, labai sunku. Tokiame poliarizuotame kontekste kiekvienas viešas asmuo neišvengiamai tampa taikiniu. Nepaisant to, svarbu kalbėti tai, kas sąžinėje atrodo teisinga, o ne tai, ką nori girdėti kiti. Svarbu pripažinti, kad tokiame kritiškame kontekste negalima išvengti klaidų, pasakyti kažko per daug ir kažko per mažai.
„Man susidaro įspūdis, kad kažkas šių dviejų visuomenių (žydų ir palestiniečių – red.) sielose sulūžo. Anksčiau buvo įtrūkimas, o dabar iš tiesų sulūžo. Abi visuomenės yra traumuotos. Izraelio visuomenė spalio 7 dieną išgyveno kaip mažą holokaustą. O palestiniečiams karas Gazoje yra tarsi naujas Nakba (1948 metų egzodas – red.). Abejose stovyklose atsivėrė gilios žaizdos tautų sąmonėje. Geliančios žaizdos, kurios amžiams paženklino abiejų tautų gyvenimus ir kurios dabar vėl iškyla kaip grėsmingi vaiduokliai. Tai pagimdė baimę. O ši baimė gali lemti neįtikėtiną smurtą, nes tai baimė dėl pačios egzistencijos. Tai pagimdė prievartą ir nežmoniškumą, kurių liudininkais tapome šiais metais: atsisakymą pripažinti kito egzistavimą siekiant išsaugoti savąjį. Tai jau matome iš vartojamos kalbos, kurioje tiek daug smurto, nežmoniškumo, nepasitikėjimo krūvio. Visada labai svarbu atkreipti dėmesį į kalbą“, – svarstė patriarchas P. Pizzaballa.
„Svarbu būti sąžiningiems: Bažnyčia turi būti su tais, kurie kenčia. Visada. Bažnyčia negali būti neutrali. Negaliu eiti ir sakyti savo parapijiečiams Gazoje, kurie yra bombarduojami: „Mes esame neutralūs“. Tačiau jei tiesa, kad Bažnyčia negali būti neutrali, tiesa ir tai, kad mes negalime būti susidūrimų dalimi. Tai būtų ne tik klaidinga, bet ir paika kontekste, kai per septyniasdešimt šešerius karo metus vienų ir kitų kaltės ne kompensuojamos, bet sumuojamos. Tokioje poliarizuotoje aplinkoje nelengva būti savimi, turėti drąsos tarti tiesos žodį, taip pat gebėti išreikšti artumą kenčiantiems. Reikia atviro dialogo su visais, su tais, kurie kenčia, ir su tais, kurie sukelia kančią. Būti ir išlikti, kaip asmeniui ir kaip institucijai, visomis prasmėmis laisvu atspirties tašku šioje skausmingoje smurto, neapykantos, atskirties ir atmetimo naratyvų pelkėje. Mano užduotis nėra išreikšti palestiniečių, o juo labiau izraeliečių pozicijų. Turiu kalbėti Bažnyčios vardu. O vienintelis Bažnyčios balso kriterijus yra Jėzaus Kristaus Evangelija. Nuo jos visada reikia pradėti ir ja visada pabaigti“, – kalbėjo kardinolas P. Pizzaballa.
Pasak Jeruzalės lotynų patriarcho, karo pabaigos nematyti. Visi sako, kad nori išvengti jo išplitimo regione, bet, rodos, niekas nesugeba tam užkirsti kelio. Kalbama vien apie karines strategijas ir nė žodžio apie politinius išėjimo iš krizės būdus. Greičiau manoma, jog su vienos ar kitos pusės pergale ateis ir taika. Ar iš tiesų taip nutiks? Kone niekas nebeklausia – kokia ateitis laukia Gazos? Kokia Libano ateitis? Konfliktas, primena ganytojas, nėra vien karinis ar politinis, bet ir kultūrinis bei antropologinis, apimantis skirtingą visuomenės ir žmogaus suvokimą. Jo požiūriu, reikia naujų veidų ir naujų perspektyvų, nes realistiškai senosios – „dvi tautos – dvi valstybės“ ar „dvi tautos vienoje valstybėje“ – paprasčiausiai nebėra įmanomos. Reikia naujos perspektyvos, reikia, kad ne vien Izraelis ar Palestina, bet ir visi Artimieji Rytai, visa tarptautinė bendruomenė viską pergalvotų iš naujo. (RK / Vatican News)
