M. Ricci SJ – misionierius, stengęsis įkultūrinti Evangeliją

Jei neabejotina, kad žmonės, tautos ir kultūros vystosi dėl tarpusavio ekonominių, kultūrinių, mokslinių ir religinių mainų, tai tiesa ir tai, kad Bažnyčios istorijoje, kaip yra pripažinęs popiežius Pranciškus, evangelizuotojai ne kartą elgėsi kaip kolonizatoriai, manydami, jog Evangelijos skelbimas turi sutapti ir su jų kultūros primetimu bei reikalavimu, kad evangelizuojamos tautos atsisakytų savosios kultūros. Šiandien gerai įsisąmoninta, jog tokia nuostata yra klaidinga, o Evangelijos kelias – ne toks. Tai nuolatos pabrėžiama per popiežių keliones pasaulyje, o įvairių kraštų Bažnyčios pripažino istorines skriaudas vietos tautoms. 

Antra vertus, netrūksta pavyzdžių, kai misionieriai suprato, kad Evangelija nesutampa su jų kultūra, labai pagarbiai, nuoširdžiai ir su dideliu smalsumu tyrinėjo naujas kultūras, su kuriomis susidūrė, stengėsi suprasti, kaip Evangelija galėtų augti tų kultūrų dirvoje, kokie vaisingi mainai galėtų įvykti tarp jų ir jų pašnekovų kultūrų. Vienas iš tokių istorinių pavyzdžių – italų jėzuito Matteo Ricci SJ misija Kinijoje prieš keturis amžius, palikusi ryškų pėdsaką ir pelnytai kone kasmet prisimenama įvairiose konferencijose. 

Vienas iš paskutinių renginių – spalio viduryje Romoje surengta konferencija apie M. Ricci (1552–1610) diplomatiją. Konferenciją surengė asociacija „Politinė meilė“, kuri tiria ir pristato reikšmingus tautų ir žmonių draugystės pavyzdžius. Pristatome Vatikano fondo „Josephas Ratzingeris–Benediktas XVI“ pirmininko Federico Lombardi SJ mintis. 

Kiniją krikščionių misionieriai, priminė pranešėjas jėzuitas, pasiekė dar VII–VIII amžiais, keliaudami Šilko keliu. XIII amžiuje į Kiniją atvyko popiežių pasiuntiniai dominikonai ir pranciškonai, kurie norėjo užmegzti ryšius su tuometine mongolų dinastija, išplėtusia savo valdas iki Europos. Vis dėlto jų iniciatyvos neįsišaknijo ir nunyko.

XVI amžiuje gimusi Jėzaus Draugija (jėzuitai) pasižymėjo uolia misijų dvasia, jos nariai leidosi į ilgas keliones jūromis, ypač portugalų ir ispanų laivais. Šv. Pranciškus Ksaveras buvo pirmasis jėzuitas, pasiekęs Tolimuosius Rytus. Pabuvojęs Indijoje ir Japonijoje jis suprato, kad svarbiausia šalis tame regione yra Kinija, planavo ten vykti apaštalauti, bet nespėjo – mirė. Tačiau ši misijos kryptis nebuvo pamiršta – po kelių dešimtmečių, 1601 metais, Pekiną pasiekė M. Ricci SJ.

Į Pekiną jėzuitas misionierius atvyko po daugelį metų trukusio kantraus ir nuoseklaus pasirengimo, kinų kalbos ir kinų papročių mokymosi, priminė t. F. Lombardi SJ. 

„Šis įsipareigojimas pažinti kinų kultūrą ir stengtis prie jos prisitaikyti, įžengti į ją „maloniai ir švelniai“, o ne su žiūrėjimo iš aukšto, griežta ir tam tikra prasme prievartine laikysena, yra būdingas jėzuitų misijų metodui, o M. Ricci yra ryškus to pavyzdys“, – sakė pranešėjas, priminęs, kad jau Pekine M. Ricci toliau nuosekliai studijavo svarbiausius kinų kultūros tekstus, kad suprastų kinų socialinį gyvenimą ir moralę, pats rengėsi kiniškai, išmoko aukštesniosios kinų klasės elgesio taisyklių ir ceremonijų, buvo dėmesingas ir pagarbus savo pašnekovams, atidus jų mintims. Tokiu būdu pelnė pripažinimą ir priėmimą, daugelio kinų draugystę. Kitas pagarbos motyvas – puikus M. Ricci mokslinis, humanistinis ir filosofinis išsilavinimas, įgytas Romoje. Savo pašnekovus jėzuitas supažindino su klasikiniais Vakarų autoriais, išmintimi, mokslo pasiekimais, galiausiai su krikščionišku tikėjimu į Dievą, giliausiu savo darbo tikslu. Didelį įspūdį, priminė t. F. Lombardi, kinams paliko M. Ricci SJ atvežtas pasaulio žemėlapis su jiems nežinomais žemynais, padėjęs jiems pajusti, jog jie yra didesnės žmonių šeimos dalis ir peržengti jautimosi centru ribas.   

Panašiai jėzuitas Rytų išmintį stengėsi pristatyti savo kraštiečiams. Tai buvo tikras dviejų senų civilizacijų ir kultūrų susitikimas, abi puses praturtinantis vaisingas dialogas, prisidėjęs prie to, ką šiandien galėtume vadinti „integraliu vystymusi“.   

„Matteo Ricci, vedamas savo tikėjimo į Dievą, visų žmonių Tėvą, juos mylintį ir trokštantį jų gėrio bei išganymo, vertingai prisidėjo prie to, kad tautų santykiai būtų grindžiami abipuse pagarba ir taika. Net ir šiandien kinai prisimena ir gerbia Matteo Ricci kaip vaisingų pagarbos ir draugystės santykių tarp Rytų ir Vakarų, galime pridurti – tarp krikščionybės ir Kinijos, autorių ir pavyzdį“, – sakė t. F. Lombardi SJ. (RK / Vatican News)