Šv. Ignotas Antiochietis
Antiochija buvo trečiasis Romos imperijos miestas, po Romos ir Egipto Aleksandrijos. Čia gimė ir viena iš pirmųjų krikščionių bendruomenių, su kuria susiję apaštalai Petras ir Paulius. Šios bendruomenės svarbą išryškina Antiochijos patriarchato atsiradimas. Nors dėl įvairių aplinkybių – gamtinių ir istorinių – senojo Antiochijos miesto nebėra, įvairių Bažnyčių ganytojai iki šiol paveldėja garbingą Antiochijos patriarcho titulą.
Šv. Ignotas paliko septynis laiškus, kurie atskleidžia pirmųjų krikščionių bendruomenių gyvenimą, pirmuosius ganytojų rūpesčius, o taip pat pirmuosius ginčus dėl krikščioniškos doktrinos ir tikėjimo. Šv. Ignoto, savo išmintimi ir gyvenimo pavyzdžiu pelniusio didelę pagarbą tarp tikinčiųjų, išreikštos nuostatos paliko svarbų pėdsaką vėlesnėje krikščionių doktrinoje – todėl jis vadinamas vienu iš Bažnyčios tėvų.
Kaip vienoje iš savo katechezių yra kalbėjęs Benediktas XVI, šv. Ignotas parodė vaisingą ir nuolatinį ryšį tarp dviejų Bažnyčios savybių – hierarchinės bažnyčios bendruomenės struktūros ir tikinčiųjų į Kristų tarpusavio vienybės. Todėl jis kartais vadinamas „vienybės mokytoju“.
Jei Antiochijos tikintieji buvo pirmą kartą pavadinti „krikščionimis“, tai šv. Ignoto raštuose pirmą kartą minima „Katalikų Bažnyčia“ – visuotinė, visus krikščionis apimanti Bažnyčia. Šv. Ignoto Antiochiečio laiškuose ryškus apaštalo Pauliaus stilius pėdsakas, bet taip pat spėjama, kad jis galėjo asmeniškai pažinoti ir šv. Joną Evangelistą.
Šventojo vyskupo kelionė iš Antiochijos į Romą amžininkams paliko didelį įspūdį. Ganytojas kankinio mirties visai nebijojo, priešingai, karštai troško liudyti savo tikėjimą Jėzumi, meilę jam, pasitikėjimą jo pažadais. Kelionė buvo ilga, sargybos lydimas vyskupas sustojo įvairiuose miestuose, kur buvo iškilmingai ir džiugiai priimtas jaunų krikščionių bendruomenių. (RK / Vatican News)
