XXX eilinis sekmadienis
Žmonės pašaukė neregį, sakydami: „Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia“. Tasai, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus. Jėzus prabilo į jį: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Neregys atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!“ Tuomet Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu. (MK 10, 46-52)
TAI, KĄ MATO DIEVAS
Tai paskutinis iš Evangelijoje pagal Morkų aprašytų Jėzaus stebuklų. Tai paskutinis stebuklas, kurį Jėzus padaro, prieš įžengdamas į Jeruzalę. Tuo tarsi būtų norima pasakyti, kad, siekdami suprasti kryžiaus prasmę, turime žvelgti į jį tikėjimo akimis. Čia aklasis grįžta regintis, o mokiniai lieka akli, nes turėti akis dar nereiškia - matyti.
Šis pagalbos maldaujantis aklasis yra kiekvieno žmogaus, maldaujančio šviesos, užuojautos, paveikslas.
Evangelijoje pagal Morkų aklasis elgeta yra vienintelis mokinys, kuris atviromis akimis seka paskui Jėzų aistros keliu. Jis „tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu“. Ant Golgotos tas, kuris „pamatys“, bus šimtininkas, vadovavęs Jėzaus nukryžiavimui. Kitą dieną po mirties Jėzų „pamatys“ moterys, atėjusios patepti Jo Kūno. Apaštalai ateis „pamatyti“ jau vėliau, daug vėliau…
Istorija apie Jėzų iš Nazareto drauge yra ir istorija apie žmones, kurie liko akli, nesugebėjo pamatyti, nesugebėjo įminti slėpinio…
Jėzus jau beveik išeina iš Jericho, bet čia išgirsta šaukiantį žmogų: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ Jis aklas, bet ko jis nemato? Šis žmogus netiki savarankiškumo galimybe, jis prašo, nes to, ko nematai savyje, tenka prašyti kitų.
Šauksme yra jėgos, poreikio, skausmo. Tikra malda irgi panaši į šio vyro šauksmą: dejuodamas jis jaučia galimybę pakeisti gyvenimą. Bartimiejus nori išeiti iš savo nelaimės, ir būtent šis tikėjimas jį išgelbės.
Tačiau minia nori jį nutildyti. Artimieji dažnai, užuot padėję gyventi, padeda numirti…
Čia susiduriame su paslėpta ironija: reginčiųjų minia po kelių dienų pasmerks Jėzų, tuo tarpu šis žmogus, kuris nemato, atpažįsta Jį ir pavadina: „Dovydo Sūnumi“.
Minia jį nušvilpia, o jis šaukia garsiau. Jis nepasiduoda, nesitraukia. Evangelistas mums primena, kad jei netikėsime iš visų jėgų, nieko nebus. Mums duodama tai, kuo tikime. Jei netikime, kad galime pasikeisti, nepasikeisime. Jei netikėsime savo svajone, jos nepasieksime. Jei netikėsime savo širdies stiprybe, nemylėsime. Jei netikėsime mumyse gyvenančiu Dievu, niekada nebūsime laimingi.
Jėzus sustoja ir liepia pašaukia neregį…
„Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia“, - šie trys žodžiai, kuriuos išgirsta Bartimiejus, savyje slepia mūsų visų trejopą tarnystę.
Drąsos! Esame pašaukti pirmiausia suteikti viltį visiems, kurie šaukiasi pagalbos skausme.
Kelkitės! Esame pašaukti pakelti ant kojų tuos, kurie sėdi ar net guli.
Jis jus šaukia! Esame pašaukti padaryti viską, kad Dievo balsas būtų išgirstas.
Tokia yra kiekvieno mokinio misija: sakyti kiekvienam žmogui: „Kelkis, Jis tave šaukia“.
Bartimiejus nusimeta apsiaustą, pašoka ant kojų ir eina pas Jėzų. Jėzus jį „mato“, todėl aklasis turi jėgų padaryti tai, ko anksčiau niekada nedarė. Kai pajuntame, kad esame kam nors svarbūs, gyvenimas pasikeičia. Mums visiems reikia jaustis kam nors svarbiems, reikia, kad kas nors mums pasakytų, reikia, kad mus pamatytų.
Jėzus užduoda jam tą patį klausimą, kurį prieš tai uždavė Jokūbui ir Jonui: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Abu apaštalai prašė šlovės, galios, tuo tarpu Bartimiejus prašo tik galimybės pamatyti pasaulį.
Jėzaus klausimas Bartimiejui verčia nusišypsoti: „Jėzau, jis aklas, ko, kaip Tau atrodo, jis gali norėti?“ Tačiau klausimas visai neakivaizdus: Jėzus nori sužinoti, ar žmogus nori būti išgydytas.
Bartimiejus atsako: „Rabuni, kad praregėčiau!“. Šis veiksmažodis graikiškai reiškia: „matyti aukščiau, žiūrėti aukštyn“.
„Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu“. Visi minioje manė, kad mato, o buvo akli. Viską labai gerai matė tik vienas aklasis…
Dabar mūsų eilė pripažinti save aklais. Jei atpažinsime, kad esame akli, galėsime pamatyti. Mūsų gyvenimas tęsis kaip ir anksčiau, bet tikrovę matysime Evangelijos šviesoje.
Dievo akimis…
(Mons. A. Grušas)
