Pirmasis advento sekmadienis
Anuo metu Jėzus pasakė savo mokiniams: „Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo. Žmonės džius iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos. Tuomet žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su didžia galybe ir garbe. Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti. Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybės ir kasdienių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai. It žabangai ji užgrius visus žemės gyventojus. Todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje.“ (Lk 21, 25–28. 34–36)
LAUKIMAS IR LŪKESTIS
Pradedant adventą Bažnyčia siūlo apmąstyti Evangelijoje pagal Luką pateikiamą paskutinį Jėzaus mokymą prieš kančią. Jėzus šventykloje kreipiasi į visus žmones: „Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos blaškysis“… Jėzus pasinaudoja pranašo Joelio žodžiais, taip nusakydamas Viešpaties dienos atėjimą. Atrodytų, jog tai pasaulio pabaiga… Tačiau vietoje to – tai naujo pasaulio pradžia. Kiekvieną dieną miršta pasaulis, bet lygiai taip pat kasdien gimsta pasaulis…
Reikia įsigilinti į kontekstą. Bendruomenė, kuriai priklausė Lukas, turėjo problemų. Romos imperija išgyveno gilią krizę, ir atrodė, kad artėja jos pabaiga. Situacija buvo labai panaši į tą, kurią mes išgyvename šiandien: gilių permainų, imperijos pabaigos metas. Reikia teisingai interpretuoti, o ne suprasti pažodžiui ir Jėzaus kalbą apie laukiančius sukrėtimus. Žvaigždės Biblijoje nurodo ne kosmosą, o pagoniškas dievybes. Izraelį supančiame pasaulyje mėnulis buvo deivė, saulė – dievas, o žvaigždės – žemės galingieji.
Taip perskaičius Evangelijos tekstą, galime suprasti, jog tai viltį nešanti žinia, kuri ne gąsdina, bet nuramina: pagoniškų religijų garbinamos žvaigždės tuoj nukris. Visos galios struktūros anksčiau ar vėliau žlunga, tačiau krikščionių tikėjimą saugo Viešpats, todėl mums nėra ko bijoti.
Viduramžių pamoksluose ir vaizduotės kupinuose filmuose pasaulio pabaiga vaizduojama kaip liepsnų ir sunaikinimo siautulys. Evangelija, geroji naujiena, primena mums, kad istorija eina ne į nebūtį, bet į susitikimą su gyvybės Dievu. Mūsų laukia vilčių išsipildymas. Pasaulis eina ne į nebūtį, bet į Dievo glėbį.
Jėzus nenori gąsdinti ar skelbti katastrofų, bet kviečia mus pažvelgti į gyvenimą naujomis akimis. Jei negyvensime prisikėlę čia, neprisikelsime ir vėliau. Juk visas gyvenimas paženklintas laukimu. Tačiau mes dažnai painiojame laukimą su lūkesčiu. Lūkestis priima tik tai, kas jau yra nustatyta, o laukimas neturi jokio objekto, jis reiškia atvirumą netikėtumui, priima tai, kas negirdėta, viską, kas pasitaiko kelyje. Lūkestis paremtas mūsų norais: tai mes sprendžiame, kas mums gera ir kas bloga, tai mes sprendžiame, ką Dievas privalo mums duoti. Tuo tarpu laukimas paremtas pasitikėjimu: tikime, kad kiekvienas įvykis turi prasmę, net jei tuo tarpu jis dar ir nesuprantamas. Lūkestis nori visko iškart. Laukimas žino, kad viskam yra savas laikas. Lūkestis yra nukreiptas į ateitį, apgaudinėja, kad kai įvyks tai, ko tikimasi, žmogus pagaliau bus laimingas. Laukimas reiškia gyvenimą dabartyje, pripažįstant, kad laimė – tai pasirinkimas šiandien. Lūkestis kelia nerimą, o laukimas – ramybę.
O kas, jei Dievas taip pat laukia? Man patinka manyti, kad istorijoje yra du laukimai: žmogaus, laukiančio Viešpaties sugrįžimo, ir Dievo, laukiančio žmogaus sugrįžimo. Žmogaus laukimas pažymėtas laiko tėkme. Dievas laukia mūsų, būdamas mūsų gyvenime. Tai įprasminame, laiką užpildydami savimi, savo gyvenimu, suvokimu, kad egzistuojame, mylime, dirbame, tikimės…
Viešpats vėl ateina dėl mūsų. Jis dar nėra pavargęs nuo žmogaus. Leiskime Jam mus nustebinti…
Adolfas Grušas
