Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (lapkričio 3 d.)
Apie pagrindinius Donato Kuzmicko SJ pašaukimo etapus šią savaitę buvo rašoma svetainėje jezuitai.lt. Į Jėzaus draugiją jis įstojo 2016 m., prieš tai studijavęs elektros inžineriją, dirbęs baldų gamintoju ir elektriku. Po filosofijos studijų Miunchene jis dirbo tikybos mokytoju Kauno jėzuitų gimnazijoje, po to baigė teologijos studijas Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje. 2024 m. balandžio 2 d. Romos Švč. Jėzaus vardo bažnyčioje buvo įšventintas diakonu, o nuo 2024 m. rudens darbuojasi Vilniaus jėzuitų gimnazijos kapelionu.
„Nors ir žinau, kad esu nusidėjėlis ir silpnas žmogus, tačiau taip pat žinau, kad esu pašauktas tarnauti Dievui ir žmonėms toks, koks esu. Mano silpnumas yra proga ryškiau šviesti Dievo malonei ir gailestingumui, kurio jis taip gausiai mums visiems trokšta išlieti. Prašau jūsų maldos ir telydi jus visus Viešpaties malonė!“ – šventimų išvakarėse liudijo naujasis jėzuitų kunigas Donatas Kuzmickas SJ.
Visų šventųjų iškilmės proga dera prisiminti ir visų tikinčiųjų pašaukimą į šventumą. Šiai temai skirtas dienraštyje Bernardinai.lt skelbiamas Tiberiados bendruomenės vyresniojo br. Ivano Demeure straipsnis „Žmogiškasis šventumo kelias“, kuriame į šventumą kviečiama pažvelgti per žmogiškojo silpnumo ir Dievo įkvėptos stiprybės patirtis.
„Nors silpnybė yra žmogaus dėsnis, apie ją dažnai kalbama neteisingai, išaukštinant vidutiniškumą, kompromisą arba lengvumą. Apie gailestingumą galima kalbėti taip apgailėtinai ir pagiežingai, kad žmonės pasijaus nuvilti ar net atstumti.
Pastaraisiais dešimtmečiais buvo daug kalbama apie gailestingumą, pakeičiant teisingą ir kerštingą Dievą maloniu „cukriniu tėveliu“. Neneigiu, kad reikėjo atkurti pusiausvyrą. Tačiau koks rezultatas? Turime pripažinti, kad Dievas-Kalėdų Senelis neužpildė mūsų bažnyčių. Nors žmogui besąlygiškai reikia gauti atleidimą ir būti priimtam, jis sukurtas didybei ir iššūkiams. Yra būdas pasiūlyti sunkumus ir iššūkius ne atbaidant žmones, bet iš tikrųjų skatinant drąsą ir entuziazmą.
Dievas ne tik pasigaili, bet ir traukia mus aukštyn. Šventumas yra kilnus siekis, net jei jis susideda iš daugybės mažų dalykų – iš pradžių nebūtina būti nei didžiam, nei išskirtiniam. Dievas moko mūsų rankas kovoti, sako Biblija, mus ištraukia iš purvo, kad atliktume didingus darbus“, – primena br. Ivanas Demeure straipsnyje apie šventumo kelią.
„Kaip atpažinti dabarties šventuosius?“ – į šį klausimą dienraštyje Bernardinai.lt atsako Mažesniųjų brolių ordino vienuolis kun. Benediktas Jurčys:
„Visi, kurie daro teigiamą poveikį savo šeimai, bendruomenei, skatina solidarumą, augina amžinybės supratimą, tikėjimą ir viltį. Tiesą sakant, jų darbai dažnai atspindi universalias vertybes, tokias kaip meilė, užuojauta, teisingumas ir pagarba kitiems. Jie įkvepia kitus elgtis, jeigu ne panašiai, tai visada pozityviai – kuriant žmoniškesnį pasaulį. Visi jie stiprina mūsų dvasinį gyvenimą, įkvepia siekti šventumo savo kasdieniame gyvenime, nepaisant religinių įsitikinimų.
Daugelio iš mūsų šventumo kelias prasidėjo pakelės dulkėse, bet tikiu – jį užbaigsime tikrai ne virš Baltijos jūros debesų, o žmonių širdyse. Turime darbuotis, kad išsaugotume Dievo kūrinijos grožį ir gėrį, Žemės planetos plaučius – miškus, gyvūnus, Lietuvos ežerus, upes, juose besimaudančius vaikus, kad išsaugotume sveikus protus, kūnus, širdis ir sielas; tikėjimą, viltį ir meilę. Šventieji mums kaip vaistas – jie saugo mūsų sąmonę nuo apsnūdimo“, – primena br. Benediktas Jurčys OFM Aurelijos Plokštytės parengtame pokalbyje.
Apie kintančius laidotuvių papročius Lietuvoje Vėlinių išvakarėse dienraštyje Bernardinai.lt kalbėjosi žurnalistas Tomas Kemzūra ir Alytaus šv. Kazimiero parapijos klebonas kun. Rytis Baltrušaitis. Atsakydamas į klausimą apie neigiamą Bažnyčios požiūrį į populiarėjantį paprotį išbarstyti mirusiųjų pelenus, kunigas priminė:
„Mūsų šaknys – Biblija. Senajame Testamente vis skaitome apie kapus, šeimos kapus ir apie tai, kad stengiamasi palaidoti tėvų kape – uoloje. Ir Naujajame Testamente tas pats. Krikščionis neturi pagrindo savo šaltiniuose sunaikinti palaikus be buvimo įrodymo ženklo.
Man asmeniškai atrodo, kad pelenų išbarstymas – tai egoizmas ir pasipūtimas. Bandymas save ištrinti, parodyti kaip nebuvusį. Kartais kapas yra kaip tvirtumo ženklas, istorija. Šiek tiek primena koncentracijos lagerius, kai pelenai būdavo pilami kokiame nors miške ar į tvenkinį, ir šiandien dėl to net kai kurių šventųjų palaikų negalime gerbti ir deramai palaidoti, pavyzdžiui – Editos Štein. Bažnyčia nei savo žydiškose, nei krikščioniškose šaknyse neranda pagrindo taip elgtis“, – tvirtino kun. Rytis Baltrušaitis pokalbyje, kurį skelbia Bernardinai.lt.
Parengė Giedrius Tamaševičius
