XXXIII eilinis sekmadienis
Pasimokykite iš palyginimo su figos medžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, jūs žinote, jog artinasi vasara. Taip pat išvydę tai dedantis, supraskite, jog jis jau arti, prie slenksčio. Iš tiesų sakau jums: nepraeis nė ši karta, kol visa tai įvyks. Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis. Tačiau tos dienos ar tos valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, tik Tėvas. (Mk 13,24-32)
BUDĖJIMAS: ILGĖTIS IR LAUKTI
Išgirsti Dievo kvietimą bet kuris laikas yra tinkamas. Mūsų žemiškojo gyvenimo pabaiga visuomet yra staigmena…
Netgi tuomet, kai atsisveikinimas su šiuo pasauliu ateina po ilgos ir kankinančios ligos, vieną kelio etapą baigianti ir atverianti kitą, galutinę, tikrovę akimirka neišvengiamai reiškia egzistencinį sukrėtimą. Tada trūkinėja visi jausminiai ryšiai, užtemsta saulė, mėnulis daugiau nebeatspindi šviesos, ir nuo mūsų kasdienybės dangaus žvaigždės pabyra žemyn. Neišvengiamas atsiskyrimo jaudulys…
Tada dažnai žmonės neišvengia ir skausmingų svarstymų: kokia yra mūsų gyvenimo prasmė? Kurlink mus veda viltis? Būna, kuomet net kalbėti nebegalintis žmogus šį klausimą išsako savo akimis.
Viešpats Jėzus kviečia mus nebijoti žvelgti į ateitį ir nuolat budėti, ragindamas išmokti pamatyti Jo atėjimo ženklus. Taip mūsų gyvybės simboliu tampa figos medis pavasarį, kuomet šakas nusėja pirmieji lapeliai. Tada žinome, jog ateina vasara…
Kažkas panašaus yra ir su mūsų gyvenimu. Matydami praeinančias dienas, valandas ir sekundes, mokomės suprasti, jog visuomet yra „tinkamas metas“.
Tai metas, priklausantis Viešpačiui, Jo atėjimui, susitikimui su Juo, amžinos šventės pradžia. Visa tai mums pažadėjo Jėzus, tačiau mums, įtakojamiems žmogiško, mirties baimės paveikto trapumo, labai sunku tai suprasti ir tuo įtikėti. Kur kas dažniau matome išvargintus, ligos sunaikintus, tragiškuose įvykiuose sužalotus kūnus, todėl ir pasiduodame būsenai, kurioje stinga šviesos ir tikėjimo.
Tačiau Jėzus ragina žvelgti plačiau, tikėti Jo žodžiais ir pasitikėti Juo. Kitais žodžiais galima būtų pasakyti, jog mes esame raginami apsispręsti, kas mums yra svarbiau: mūsų menkumas ar Viešpaties pažadas?
Jėzaus atsakymas kupinas švelnumo. Jis kalba apie išrinktuosius, kurie niekuomet nebus pamiršti, kurie yra kviečiami į meilės susitikimą su Tėvu. Šis susitikimas tikrai yra įmanomas, netgi užtikrintas, jei mes gyvenome meilės gyvenimą, jei mūsų trapi ir menka būtis buvo kupina gailestingumo, ramybės, širdies neturto, pasišventimo teisingumui, dėmesingumo vargui ir vargstantiems, pasiryžimo iškęsti persekiojimus vardan mūsų visų Mokytojo Jėzaus, drauge išlaikant širdies nuolankumą. Jei visi šie mūsų gyvenimo vaisiai, kuriuos Jėzus buvo išsakęs savo palaiminimuose, buvo mūsų gyvenimo pasirinkimų pagrindu, kodėl turėtume bijoti Viešpaties atėjimo? Susitikimas su Juo, nors akimirkai ir reiškia baisų ir skausmingą visų žmogiškų jausmų nutrūkimą, atperka visa tai Karalystės laime, kai viskas tampa aišku ir kiekvienas žmogus, kurį mylime, perkeistas ir naujas amžiams lieka mūsų gyvenime. Tai reiškia: būti apglėbtiems Dievo meilės.
Jei mes rūpinamės kiekvieną savo gyvenimo akimirką gyventi vienybėje su Viešpačiu, kodėl turėtume stengtis sužinoti Jo atėjimo dieną ir valandą? Juk mes jau esame su Juo. Kai ateis ta diena, kuomet Jėzus pasibels į mūsų širdies duris, kviesdamas eiti su Juo, suprasime, kad tai nėra pirmas kartas, kad jau daugybę kartų Jis jau buvo atėjęs pas mus, norėdamas būti drauge. Pakanka tik prisiminti skausmo ir kančios metą, pakeltas skriaudas ir neteisybes, iškęstas ligas, pamąstyti apie džiaugsmą, patirtą, bendraujant su savo artimaisiais, pagelbstint žmogui, atiduodant tai, kas gal ir mums patiems buvo reikalinga, dar kartą pajusti ramybę, užplūdusią širdį maldos metu, ir suprasime, jog Viešpats mus nuolat veda pirmyn.
Mes laukiame ir jau esame kartu, ilgimės ir budime, žinodami, „jog Jis jau arti, prie slenksčio“…
(Mons. Adolfas Grušas)
